Pelėda religijoje dažnai simbolizuoja dviprasmišką reikšmę, kuri kinta priklausomai nuo konteksto, laikotarpio ar kultūros. Krikščionybėje pelėda neretai buvo siejama su tamsa, paslėptu pasauliu ir nuodėme. Dėl savo gebėjimo matyti tamsoje pelėda įgijo ir neigiamos simbolikos, kaip dvasinės aklumo ar nuopolio ženklas, tačiau kartu ji gali būti suprantama kaip perspėjimas, stebėjimo simbolis, kuris primena apie žmogaus veiksmų pasekmes. Viduramžiais ir Renesanso laikotarpiu pelėdos simbolika buvo siejama su moraliniais ir dvasiniais išbandymais, kurie iškyla kiekvieno žmogaus gyvenime.
Jeronimo Bošo kūryboje pelėda yra vienas iš reikšmingų ir pasikartojančių simbolių, ypač pastebimas triptike „Žemiškųjų malonumų sodas“. Šiame paveiksle pelėda įdėta neatsitiktinai – ji simbolizuoja dvilypį žmogaus prigimties pobūdį. Centrinėje dalyje, kur pavaizduotas žmonių gyvenimas nuodėmingų pagundų apsuptyje, pelėda pasirodo kaip stebėtoja, atidžiai sekanti žmonių veiksmus. Jos žvilgsnis tarsi liudija laukimą, kol žmogus pasiduos nuodėmei ar pamirš dvasinius idealus. Bošo pelėda nėra neutralus elementas; ji įkūnija perspėjimą, jog nuodėmės nėra nepastebimos ir kad kiekvienas poelgis turi savo pasekmes.
Paveiksle pelėda yra susijusi su žmogaus aklumu tiesos atžvilgiu. Ji simbolizuoja tylų žmogaus nuopuolio liudininką, stebintį iš tamsos ir įspėjantį apie dvasinio kelio praradimą. Pelėda dažnai vaizduojama šalia griūvančių ar pavojų keliančių objektų, tokių kaip medžių kamienai ar įtrūkusios struktūros, kurie Bošo kūryboje simbolizuoja pasaulio nepastovumą ir žmogaus laikinumą. Tai sudaro kontekstą, kuriame žmogus, pasinerdamas į kūniškus malonumus, pamiršta amžinąsias vertybes.
Krikščioniškoje tradicijoje šio simbolio prasmę galima susieti su apaštalo Pauliaus žodžiais: „Jie užgesino Dievo tiesos šviesą ir pasirinko melą, garbino kūrinį, o ne Kūrėją“ (Rom 1, 25). Pelėda, stebėdama žmogaus nuodėmes, tampa simboline figūra, kuri atskleidžia, jog nuodėmė neatsiranda tuščioje erdvėje – ji vystosi tamsoje, kur trūksta dvasinės šviesos ir tiesos.
Pelėdos simbolika taip pat skatina žmogų apmąstyti savo veiksmus ir atsakomybę už juos. Bošo kūryba ragina suvokti, kad žmogaus nuodėmės nėra vien tik asmeninė problema – jos atspindi visą žmonijos polinkį į dvasinį aklumą ir atitolimą nuo dieviškosios tiesos. Pelėda, kaip simbolis, šiuo atveju tampa ne tik stebėtoja, bet ir kvietimu atsigręžti į tikėjimą, siekti dvasinio atsinaujinimo ir sąmoningo gyvenimo.
Jeronimo Bošo pelėda paveiksle „Žemiškųjų malonumų sodas“ veikia kaip tylus žmogaus būsenos atspindys, primenantis apie nuodėmės realumą ir amžinąjį teisingumą, kuris laukia kiekvieno pasirinkimo pabaigoje.