Lietuvos kunigaikščių tikėjimas per istoriją buvo įvairus ir atspindėjo tiek senąją baltų religiją, tiek krikščionybės įsigalėjimą, o kai kuriais atvejais ir kitų religijų įtaką. Kiekvienas valdovas atstovavo tam tikram istoriniam laikotarpiui, per kurį religija atliko ne tik dvasinį, bet ir politinį vaidmenį.
Ankstyvieji Lietuvos kunigaikščiai buvo ištikimi senajai baltų religijai, kurioje vyravo pagonybės principai. Ši religija buvo glaudžiai susijusi su gamta, protėvių garbinimu ir įvairiais ritualais, kurie turėjo užtikrinti derlingumą, apsaugą ir gerovę. Vienas iš žinomiausių šios religijos gynėjų buvo kunigaikštis Gediminas. Laiškuose Vakarų Europos miestams jis aiškiai pabrėžė savo tautos pagonišką tikėjimą, tačiau tuo pačiu rodė toleranciją kitoms religijoms, kviesdamas amatininkus, pirklius ir dvasininkus iš įvairių krikščioniškų šalių įsikurti Lietuvoje.
Didysis kunigaikštis Algirdas laikomas vienu iš paskutiniųjų pagoniškų Lietuvos valdovų, tačiau jo politika buvo pragmatiška. Nors pats buvo ištikimas senajai religijai, jis leido laisvai veikti įvairių religijų bendruomenėms. Algirdo valdymo laikotarpiu Lietuvoje buvo pastebima stačiatikybės plėtra, ypač Rusios žemių teritorijose, kurios tuo metu priklausė Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei.
Krikščionybės įsigalėjimą Lietuvoje pradėjo Mindaugas, tapęs pirmuoju ir vieninteliu karūnuotu Lietuvos karaliumi. Mindaugas priėmė krikštą 1251 metais, siekdamas politinės naudos ir užsitikrindamas sąjungininkų paramą kovose su kryžiuočiais. Tačiau po jo mirties 1263 metais pagonybė vėl įsitvirtino kaip pagrindinė religija. Mindaugo krikštas buvo daugiau politinis aktas nei gilus tikėjimo virsmas, nes jo įpėdiniai grįžo prie pagoniškų tradicijų.
Esminis Lietuvos krikščionybės etapas prasidėjo valdant Jogailai, kuris 1387 metais kartu su savo valdymu įtvirtino katalikų tikėjimą kaip oficialią religiją. Jogaila, tuomet tapęs Lenkijos karaliumi, priėmė krikštą ir įpareigojo Lietuvą krikštytis pagal katalikų tradicijas. Šis įvykis ne tik pakeitė Lietuvos religijos kryptį, bet ir užtikrino stipresnius politinius ryšius su Lenkija bei kitomis Vakarų Europos šalimis. Jogailos laikotarpiu pradėtos statyti pirmosios katalikų bažnyčios, o senoji pagonių religija buvo pamažu išstumta į periferiją.
Vytautas Didysis, Jogailos pusbrolis, taip pat priėmė katalikybę, tačiau jis toleravo įvairias religijas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Vytauto laikais į Lietuvos teritorijas buvo priimti totoriai, kurie praktikavo islamą, o karaimai, įsikūrę Trakuose, išpažino karaimų tikėjimą. Ši religijų įvairovė pabrėžė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės unikalumą kaip daugialypės kultūros ir tikėjimų valstybės.
Kai kurie Lietuvos kunigaikščiai, tokie kaip Švitrigaila, buvo artimi stačiatikybės tradicijoms. Tai daugiausia lėmė jų valdymo santykiai su rytinėmis stačiatikių žemėmis, kurios buvo integruotos į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. Švitrigaila palaikė glaudžius ryšius su Maskvos ir kitomis stačiatikių kunigaikštystėmis.
Reformacijos laikotarpiu XVI amžiuje kai kurie Lietuvos didikai ir kunigaikščiai, pavyzdžiui, Radvilos, priėmė protestantizmą, ypač kalvinizmą. Šis tikėjimo virsmas buvo susijęs su politinėmis ir kultūrinėmis reformacijos idėjomis, kurios pabrėžė individualų tikėjimą ir Šventojo Rašto autoritetą. Tačiau katalikybė išliko dominuojanti religija, ypač po kontrreformacijos laikotarpio, kai Lietuvoje įsigalėjo jėzuitų ordinas.
Lietuvos kunigaikščių tikėjimo istorija parodo įvairialypį religijų ir kultūrų bendrabūvį bei nuolatinius pokyčius, susijusius su politiniais ir socialiniais procesais. Kiekvienas valdovas turėjo savo požiūrį į tikėjimą, kuris dažnai buvo susijęs su praktiniais valdžios tiksliais, tačiau jų veikla turėjo didelę įtaką Lietuvos religinei ir kultūrinei raidai.