Bažnyčia karo metais turėjo reikšmingą vaidmenį, nes veikė kaip dvasinės paramos centras, pagalbos organizatorė ir moralės puoselėtoja. Skirtinguose laikotarpiuose ir skirtingose šalyse jos veikla buvo skirtingai suprantama ir vertinama, tačiau dažnai susidurdavo su grėsmėmis bei iššūkiais.
Pirmojo pasaulinio karo metais daugelyje šalių bažnyčia tapo vieta, kur žmonės galėjo ieškoti ramybės ir dvasinio palaikymo. Tuo laikotarpiu daugelis bažnyčių rūpinosi sužeistaisiais, teikė humanitarinę pagalbą ir skatino žmones aukoti lėšas bei maistą. Karinio konflikto fone dvasininkai turėjo spręsti dilemą tarp moralinio įsipareigojimo pasmerkti karą ir poreikio palaikyti nacionalinę dvasią. Kai kuriais atvejais bažnyčia aktyviai ragino žmones remti karo pastangas, kartais net skatindama patriotizmą.
Antrojo pasaulinio karo metu bažnyčių veikla patyrė didelių suvaržymų, ypač okupuotose teritorijose. Totalitariniai režimai dažnai siekė apriboti religines laisves ir kontroliuoti bažnyčios veiklą. Nacistinės Vokietijos valdymo laikotarpiu daugelis krikščioniškų bendruomenių susidūrė su represijomis. Vienas iš pavyzdžių yra vokiečių dvasininko Dietricho Bonhofferio veikla. Jis aktyviai priešinosi nacių režimui ir galiausiai buvo suimtas bei nužudytas už savo tikėjimą ir moralinį pasipriešinimą. Šis atvejis rodo, kaip bažnyčia veikė ne tik kaip dvasinis, bet ir moralinis autoritetas, skatinantis kovoti už žmogaus teises.
Okupuotose teritorijose bažnyčios kartais tapdavo slapto pasipriešinimo centrais. Kunigai ir vienuoliai rizikuodavo gyvybėmis, slėpdami persekiojamus asmenis, teikdami jiems prieglobstį. Lenkijoje katalikų bažnyčia buvo svarbi rezistencijos dalis, palaikydama moralinę tautos vienybę ir padėdama gelbėti žydus nuo persekiojimų. Panaši veikla vyko ir kitose šalyse, kur vietiniai dvasininkai padėjo slėpti pabėgėlius, organizuoti maisto tiekimą ir skatino žmones neprarasti tikėjimo.
Ne mažiau sudėtingas buvo situacija Sovietų Sąjungoje, kurioje religija ir bažnyčia buvo laikomos ideologiniais priešais. Karo metu daugelis bažnyčių buvo uždarytos, subombarduotos arba paverstos sandėliais. Dvasininkai buvo persekiojami, įkalinami arba ištremiami. Nepaisant šių suvaržymų, tikintieji slapta rinkosi melstis ir palaikyti bendruomenės dvasinį gyvenimą. Šventyklose, kurios nebuvo uždarytos, vyko pamaldos, skirtos karo aukoms, ir buvo meldžiamasi už taiką.
Citatos iš religinių tekstų dažnai įkvėpdavo tikinčiuosius išgyventi sunkius laikus. Evangelijoje pagal Matą sakoma: „Palaiminti taikdariai, nes jie bus vadinami Dievo vaikais“ (Mt 5,9). Šis raginimas skatino žmones ieškoti taikos net ir pačiomis sudėtingiausiomis aplinkybėmis. Be to, religinė literatūra suteikdavo žmonėms vidinę stiprybę ir padėjo įveikti moralinius sunkumus.
Nors bažnyčios dažnai buvo sunaikinamos per bombardavimus, jų vieta dvasinėje žmonių sąmonėje išliko nepajudinama. Po karo daugelis šventovių buvo atstatytos, o jų vaidmuo visuomenėje tapo dar reikšmingesnis. Karo patirtys sustiprino žmonių tikėjimą ir bendruomeniškumą, o bažnyčia tapo simboliu, įkūnijančiu viltį, atleidimą ir atkūrimą.
Bažnyčios veikla karo metais liudija jos gebėjimą prisitaikyti prie ekstremalių sąlygų ir išlaikyti dvasinį žmonių gyvenimą. Nepaisant persekiojimų, sunaikinimo ir represijų, ji išliko vieta, kur žmonės ieškojo atsakymų į egzistencinius klausimus ir rėmėsi tikėjimu kaip jėga, padedančia įveikti kančią ir neteisybę. Šis laikotarpis primena, kad tikėjimo esmė glūdi ne pastatų architektūroje ar ritualų atlikime, bet dvasinėje stiprybėje ir pasiryžime kovoti už gėrį net ir pačiomis sunkiausiomis aplinkybėmis.
Vienas ryškiausių pavyzdžių apie bažnyčią, sunaikintą karo metais, yra Katedra Koventryje, Anglijoje. Per Antrąjį pasaulinį karą, 1940 metais, Vokietijos oro pajėgos bombardavo miestą, o kartu buvo sugriauta ir šios vietovės šventovė – viduramžių katedra, skirta Šv. Mykolui. Po bombardavimo liko tik jos apdegę griuvėsiai. Katedros sunaikinimas tapo simboliu karo destrukcijai, tačiau miestiečiai nepalūžo. Po karo jie nusprendė ne atstatyti senąjį pastatą, o greta jo pastatyti naują, šiuolaikinę katedrą. Senosios katedros griuvėsiai buvo palikti kaip atmintis apie karo siaubą ir vilties triumfą.
Kitas pavyzdys – Lenkijoje, Antrojo pasaulinio karo metu, katalikų bažnyčia aktyviai prisidėjo prie žydų gelbėjimo. Kunigai ir vienuolės teikė prieglobstį persekiojamiems žmonėms vienuolynuose, bažnyčiose ir kitose slaptose vietose. Viena iš garsiausių tokių veiklų vykdytojų buvo vienuolė Matula Kozak, kuri vadovavo slaptam tinklui, gelbėjusiam žydų vaikus. Vaikai buvo slapta išvežami iš getų, jiems buvo suteikiamos naujos tapatybės, o dokumentai padedavo išgyventi nacių persekiojimą. Šie žygdarbiai buvo atliekami didelės rizikos sąlygomis, nes už pagalbą žydams grėsė mirties bausmė.
Sovietų Sąjungos teritorijoje daugelis bažnyčių buvo uždarytos ar paverstos kitais objektais, tačiau kai kurios jų veikė net ir slaptomis sąlygomis. Vienas iš pavyzdžių yra Kijevo Pečerskaja Lavra – istorinė ortodoksų vienuolynų ir bažnyčių grupė Ukrainoje. Karo metu daugelis jos pastatų buvo apgadinti, o sovietų valdžia uždraudė didžiąją dalį jos veiklos. Nepaisant to, vienuolynas liko dvasiniu centru, kur žmonės rinkdavosi melstis, net kai tai buvo draudžiama.
Dar vienas ryškus pavyzdys – Antrojo pasaulinio karo metais olandų kunigas Titas Brandsma aktyviai priešinosi nacių okupacijai Nyderlanduose. Jis skatino savo bendruomenę laikytis moralinių principų, nepaisant spaudimo bendradarbiauti su okupantais. Jis taip pat viešai pasisakė prieš nacių ideologiją, už ką galiausiai buvo suimtas ir ištremtas į Dachau koncentracijos stovyklą, kur mirė. Jo pasiaukojimas tapo moralės ir tikėjimo pavyzdžiu.