Milerio Advento judėjimas buvo religinis sąjūdis, atsiradęs XIX amžiaus pirmojoje pusėje Jungtinėse Amerikos Valstijose. Šio judėjimo pradžia glaudžiai siejama su Viljamu Mileriu, buvusiu baptistų pamokslininku, kuris savo teologinius įsitikinimus grindė kruopščia Biblijos pranašysčių analize. Judėjimas išsiskyrė ypatingu dėmesiu Jėzaus Kristaus antrajam atėjimui, kuris buvo suvokiamas kaip ne tik dvasinis, bet ir fizinis įvykis.
Viljamas Mileris savo idėjas pradėjo formuoti remdamasis Apreiškimo Jonui knyga ir pranašo Danieliaus knygos pranašystėmis. Analizuodamas šias tekstų ištraukas, jis apskaičiavo, kad Jėzus Kristus turėtų grįžti į žemę tarp 1843 ir 1844 metų. Šis skaičiavimas buvo pagrįstas pranašystės, aprašytos Danieliaus knygos aštuntame skyriuje, žodžiais apie „2300 vakarų ir rytų“, po kurių šventykla bus apvalyta. Mileris šią pranašystę interpretavo kaip nuorodą į pasaulio pabaigą, simbolizuojančią Kristaus antrąjį atėjimą.
Nors Mileris pradžioje buvo skeptiškas dėl savo išvadų skelbimo, laikui bėgant jis pradėjo aktyviai dalintis savo atradimais. Jo pamokslai sulaukė didelio atgarsio, o judėjimas pritraukė tūkstančius pasekėjų. Žmonės, vadinami Milerio adventistais, uoliai laukė numatytos datos ir skyrė ypatingą dėmesį pasiruošimui Kristaus sugrįžimui. Daugelis jų pardavė savo turtą, uždarė verslus ir nutraukė įprastinę veiklą, siekdami dvasiškai pasirengti šiam įvykiui.
1844 metų spalio 22 diena, vadinama „didžiuoju nusivylimu“, tapo lemtingu momentu judėjimo istorijoje. Kristus nesugrįžo, kaip tikėtasi, o tai sukėlė gilų dvasinį ir emocinį smūgį jo pasekėjams. Nors Mileris pripažino savo klaidą ir atsisakė toliau prognozuoti pasaulio pabaigos datas, dalis jo pasekėjų ėmė ieškoti naujų paaiškinimų, siekdami išlaikyti savo tikėjimą.
Vienas reikšmingiausių judėjimo tęstinumo aspektų buvo Hiram Edsono teorija, pagal kurią 1844 metais Kristus negrįžo į žemę, bet įžengė į dangiškos šventyklos Šventų Švenčiausiąją. Šis požiūris tapo pagrindu naujos teologijos formavimuisi, kuri vėliau padėjo pamatus Septintosios dienos adventistų bažnyčiai. Šis paaiškinimas ne tik išsaugojo judėjimo pagrindą, bet ir tapo svarbia jo doktrinos dalimi.
Milerio Advento judėjimas paliko gilų pėdsaką religijos istorijoje, įkvėpdamas kitus reformistinius judėjimus ir religines grupes. Nors jo pirminės prognozės nesipildė, judėjimas iškėlė eschatologines diskusijas į viešąją erdvę ir parodė, kaip svarbu Biblijos tekstų interpretacija tikėjimo formavimuisi. Šio judėjimo istorija yra ne tik teologinės kelionės pavyzdys, bet ir liudijimas apie žmonių pastangas suprasti pranašysčių prasmę.
Biblijoje dažnai kalbama apie būtinybę budėti ir laukti Viešpaties atėjimo. Evangelijoje pagal Matą rašoma: „Būkite budrūs, nes nežinote, kurią dieną ateis jūsų Viešpats“ (Mt 24, 42). Šie žodžiai išreiškia universalų kvietimą tikėjimui, nepriklausomai nuo konkrečių datų ar prognozių. Jie skatina atsigręžti į tikėjimo esmę, o ne į spėliones apie laikus ir datas.
Milerio Advento judėjimo istorija, nepaisant jos nesėkmių ir nusivylimų, atskleidžia gilią žmonių viltį ir tikėjimą dangiškuoju pažadu. Ji skatina mąstyti apie tikėjimo ir interpretacijos svarbą religiniame gyvenime, taip pat apie būtinybę nuolatos atsinaujinti, išlaikant dvasinį tikslą.