„Kas myli, tas kenčia“ – tai mintis, kuri atskleidžia meilės ir kentėjimo neatsiejamą ryšį. Šis ryšys ypač akivaizdus krikščioniškoje tradicijoje, kurioje meilė yra ne tik jausmas ar asmeninė patirtis, bet ir pasiaukojimo bei atsidavimo veiksmas. Meilė, kaip didžiausia Dievo dovana, reikalauja iš žmogaus ne tik džiaugsmo ir pasitenkinimo, bet ir pasirengimo priimti sunkumus, skausmą ar net praradimą.
Šventajame Rašte meilė dažnai pristatoma kaip aukščiausia vertybė, kuri viršija visas kitas dorybes. Apaštalas Paulius savo pirmame laiške korintiečiams rašo: „Meilė yra kantri, meilė yra maloninga; ji nepavydi, nesididžiuoja, neišpuiksta. […] Ji visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria.“ Šios eilutės parodo, kad tikra meilė nėra lengva ar patogi, bet kupina kantrybės, ištvermės ir pasiaukojimo. Kančia, lydinti meilę, tampa būdu išreikšti jos tikrumą ir gilumą.
Dievo meilė žmogui yra pats tobuliausias meilės ir kentėjimo pavyzdys. Evangelijoje pagal Joną sakoma: „Niekas neturi didesnės meilės, kaip tas, kuris gyvybę už draugus atiduoda.“ Jėzaus Kristaus auka ant kryžiaus yra meilės, pasiekiančios aukščiausią įmanomą tašką, išraiška. Tai rodo, kad meilė reikalauja ne tik džiaugsmo, bet ir pasirengimo paaukoti save dėl kitų. Kančia, susijusi su meile, nėra beprasmė, nes ji atspindi Dievo planą ir Jo troškimą atnešti išgelbėjimą.
Meilės ir kentėjimo ryšys taip pat atsiskleidžia žmogaus gyvenimo kasdienybėje. Meilė artimui, šeimai ar draugams reikalauja daug pastangų, atsižadėjimo ir kartais net skausmo. Tėvai, mylintys savo vaikus, neretai patiria nerimą ir rūpestį dėl jų ateities. Draugai, mylintys vienas kitą, pasidalija ne tik džiaugsmais, bet ir sunkumais. Šventasis Augustinas rašė: „Meilė nėra lengvas kelias, tačiau ji yra kelias, vedantis į gyvenimo pilnatvę.“ Tai primena, kad meilė, nepaisant jos keliamo skausmo, yra vertinga, nes per ją žmogus atranda savo tikrąją prigimtį ir gyvenimo prasmę.
Kentėjimas meilėje gali būti suprantamas ir kaip žmogaus dvasinio augimo procesas. Per skausmą ir sunkumus, susijusius su meile, žmogus tampa nuolankesnis, jautresnis ir labiau supratingas. Šventasis Teofanas Rašytojas mokė, kad „meilė, susidurdama su kentėjimu, tampa tyra ir nesavanaudiška, nes ji ieško ne savo naudos, bet artimo gerovės.“ Ši mintis pabrėžia, kad meilė, lydima kentėjimo, ugdo dvasinį brandumą ir artina žmogų prie Dievo.
Kentėjimas meilėje taip pat yra Dievo artumo ženklas. Šventajame Rašte ne kartą sakoma, kad Dievas yra su tais, kurie kenčia, ir jų skausmą paverčia džiaugsmu. Psalmių knygoje rašoma: „Viešpats arti tų, kurie sielvartauja, ir gelbsti prislėgtąsias dvasias.“ Tai rodo, kad kentėjimas, kylantis iš meilės, nėra beprasmis ar vienišas. Tai yra dalis Dievo plano, kuriame Jis nuolat yra šalia ir suteikia savo paguodą.
„Kas myli, tas kenčia“ nėra kvietimas vengti meilės ar bijoti skausmo. Tai greičiau raginimas priimti meilę su visais jos iššūkiais ir suprasti, kad tik per meilę žmogus gali patirti tikrąją gyvenimo prasmę. Meilės kelias, nors ir ne visada lengvas, yra kelias, kuris veda į Dievo artumą, dvasinį augimą ir gyvenimo pilnatvę. Per meilę ir su ja susijusį kentėjimą žmogus tampa ne tik artimesnis Dievui, bet ir labiau atviras tam, ką reiškia būti žmogumi.