Taip, kūnas neišvengiamai mirs, tačiau siela – tai, kas sudaro amžiną žmogaus esmę – yra nemirtinga. Mirties baimė yra natūralus žmogaus jausmas, nes gyvenimas kūne mums atrodo tikrovės pagrindas. Vis dėlto Biblija kviečia į mirtį žvelgti ne kaip į pabaigą, bet kaip į perėjimą į naują egzistencijos būvį, kuriame laukia amžinasis gyvenimas su Dievu.
Pasak apaštalo Pauliaus, „kai šis praeinantis kūnas apsivilks neperėjimu, kai šis mirtingas apsivilks nemirtingumu, tuomet išsipildys parašyta: ‘Mirtis praryta pergalės’“ (1 Kor 15, 54). Ši eilutė primena, kad mirtis nėra galutinė žmogaus būties pabaiga. Ji yra vartai į naują tikrovę, kur siela gyvens Dievo akivaizdoje. Tai amžina egzistencija, kuri, pasak tikėjimo, pranoksta visus žmogaus suvokimo ribas.
Nenoras mirti kyla iš nežinomybės ir prigimtinio noro gyventi. Tačiau Biblija skatina mąstyti apie gyvenimo prasmę ir pamatyti, kad laikinumas suteikia gyvenimui didesnę vertę. Psalmėse rašoma: „Viešpats pažįsta žmogaus dienas; teisiųjų paveldas lieka per amžius“ (Ps 37, 18). Šis tekstas kviečia suvokti, kad gyvenimas nėra tik biologinė būtis, o dvasinė kelionė, vedanti į amžinybę.
Susitaikymas su mirtimi nėra lengvas procesas, bet jis prasideda nuo tikėjimo, kad mirtis yra ne sunaikinimas, o perėjimas į gyvenimą su Dievu. Jėzus savo mokiniams sakė: „Tegu neišsigąsta jūsų širdis! Tikėkite Dievą, tikėkite ir mane. Mano Tėvo namuose daug buveinių. Jei taip nebūtų, argi būčiau jums sakęs: ‘Einu jums vietos paruošti’?“ (Jn 14, 1–2). Tai raginimas pasitikėti Dievu, kuris paruošė savo vaikams vietą dangaus karalystėje.
Sielos nemirtingumo suvokimas leidžia į mirtį žvelgti kaip į kelionės etapą, o ne į pabaigą. Tikėjimas amžinu gyvenimu dovanoja viltį, kad mirtis yra laikina ir žmogus yra pašauktas į amžiną buvimą su Dievu. Šis tikėjimas suteikia prasmę kasdienėms pastangoms, nes kiekvienas geras darbas, meilės aktas ir tikėjimo išraiška artina žmogų prie jo amžinojo tikslo.
Krikščioniškojo tikėjimo žinia yra ta, kad Dievas nenori žmogaus sunaikinimo, bet kviečia jį į gyvenimą: „Juk Dievas taip pamilo pasaulį, kad atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“ (Jn 3, 16). Mirtis tampa ne pabaiga, bet durimis, vedančiomis į Dievo pažadėtąjį gyvenimą, kuriame nėra nei kančios, nei baimės.
Mirtis neabejotinai kelia baimę, tačiau tikėjimas Dievo pažadu atneša ramybę. Žinojimas, kad sielos kelionė tęsiasi ir kad dangaus karalystėje laukia amžinas gyvenimas, leidžia priimti mirtį ne kaip praradimą, o kaip susitikimą su Kūrėju. Tai kvietimas gyventi su prasme, pasiruošiant perėjimui į amžinybę, kurioje meilė ir ramybė lieka amžinai.