Dešimt Egipto bausmių yra aprašytos Išėjimo knygoje (Iš 7–12) ir vaizduoja Dievo teismą faraonui ir Egiptui už izraelitų pavergimą bei faraono nenorą išlaisvinti Dievo tautos. Kiekviena bausmė buvo siunčiama kaip atsakas į faraono užsispyrimą ir kaip parodymas, kad Viešpats yra tikrasis Dievas, turintis valdžią virš Egipto dievų.
1. Vanduo paverstas krauju
(Iš 7, 14–24)
Nilo upės vandenys ir visi Egipto vandens telkiniai buvo paversti krauju. Žuvys nugaišo, upė pradėjo skleisti bjaurų kvapą, o žmonės negalėjo gerti vandens. Tai buvo smūgis Egipto dievui Hapi, kuris buvo laikomas derlingumo ir Nilo globėju.
2. Varlės
(Iš 8, 1–15)
Varlės užplūdo visą Egiptą – jos buvo visur: namuose, lovose, krosnyse. Ši bausmė rodė Viešpaties galią prieš Heket, varlių galvą turinčią vaisingumo deivę.
3. Uodai (arba musės)
(Iš 8, 16–19)
Iš Egipto dulkių kilo uodai, kurie užpuolė žmones ir gyvūnus. Egipto magai nesugebėjo šios bausmės atkartoti ir pripažino, kad tai yra „Dievo pirštas“. Ši bausmė simbolizavo Viešpaties viršenybę prieš Egipto dievų galią.
4. Musės
(Iš 8, 20–32)
Musės užplūdo Egiptą, tačiau izraelitų žemė Gošene buvo apsaugota. Šis įvykis dar labiau parodė Dievo galią išskirti ir apsaugoti savo tautą.
5. Gyvulių maras
(Iš 9, 1–7)
Egipto galvijai, arkliai, kupranugariai, avys ir ožkos masiškai išmirė nuo maro. Tai buvo smūgis dievui Apisui, kuris buvo vaizduojamas kaip jautis, ir kitoms Egipto dievybėms, susijusioms su galvijais.
6. Pūliniai
(Iš 9, 8–12)
Žmonių ir gyvūnų kūnus apėmė pūliniai ir opos. Net Egipto magai, kurie bandė prieštarauti Dievo veikimui, buvo bejėgiai. Ši bausmė parodė Dievo valdžią net prieš sveikatą ir kūnišką gerovę.
7. Kruša
(Iš 9, 13–35)
Kruša, kartu su žaibais ir ugnimi, sunaikino laukus, pasėlius ir viską, kas buvo atvirose vietose. Tai buvo smūgis Egipto oro dievui Nut ir derliaus globėjams, kaip Osiris.
8. Skėriai
(Iš 10, 1–20)
Skėrių spiečius sunaikino viską, kas liko po krušos – medžius, pasėlius ir derlių. Tai dar labiau parodė Dievo galią sunaikinti Egipto ekonominį pagrindą.
9. Tamsa
(Iš 10, 21–29)
Egiptą apgaubė trijų dienų tamsa, kuri buvo tokia tiršta, kad žmonės negalėjo matyti vieni kitų. Tuo tarpu izraelitų gyvenamoje Gošeno žemėje buvo šviesa. Tai buvo smūgis Saulės dievui Ra, kuris buvo vienas pagrindinių Egipto dievų.
10. Pirmagimių mirtis
(Iš 11, 1–10; Iš 12, 29–30)
Paskutinė ir baisiausia bausmė – kiekvieno Egipto šeimos pirmagimio, taip pat pirmagimių gyvulių mirtis. Tai buvo tiesioginis smūgis faraonui, kuris pats buvo laikomas dievu, ir jo įpėdiniui. Tik izraelitų namai, pažymėti avinėlio krauju, buvo apsaugoti nuo naikintojo angelo.
Bausmės turėjo dvi pagrindines funkcijas: parodyti Dievo galią ir teisumą bei priversti faraoną paleisti izraelitus iš vergijos. Kiekviena bausmė buvo nukreipta ne tik prieš Egiptą, bet ir prieš Egipto dievus, atskleidžiant jų bejėgiškumą tikrojo Dievo akivaizdoje.
Po dešimtosios bausmės faraonas galiausiai paleido izraelitus, tačiau vėliau persigalvojo ir mėgino juos persekioti, kas baigėsi faraono kariuomenės sunaikinimu Raudonojoje jūroje. Šios bausmės tapo pagrindu žydų tautos išlaisvinimui ir jų dvasiniam kelionių per dykumą patyrimui, vedant į Dievo pažadėtąją žemę.