1951-ųjų Kalėdų šventė Prancūzijoje tapo aštrios polemikos centru, kai Dižone Kalėdų senelis buvo simboliškai sudegintas ant katedros grotų. Šį veiksmą organizavo dvasininkai, pasmerkę Kalėdų senelį kaip figūrą, kuri esą skatina Kalėdų šventės „pagonėjimą“, nukreipdama dėmesį nuo tikrosios šventės – Išganytojo gimimo – prasmės. Įvykis sukėlė prieštaringų reakcijų, padalindamas visuomenę į dvi stovyklas. Vieni gynė Bažnyčios poziciją, pabrėždami religinės šventės svarbą, kiti stojo už Kalėdų senelį, laikydami jį nekalta vaikystės džiaugsmo tradicija.
Kalėdų šventės, kokias jas pažįstame šiandien, istorinė raida atskleidžia įvairių tradicijų susiliejimą. Daugelis modernių Kalėdų elementų, tokių kaip eglės puošimas, dovanų pakavimas, šventės estetika, yra gana neseniai įgytos praktikos, kurios ypač sustiprėjo XX a., daugiausia dėl JAV kultūrinės įtakos. Tai apima ir Kalėdų senelio, kaip dovanų dalintojo, fenomeną, kurį išpopuliarino komercija, žiniasklaida ir modernusis pasaulis.
Kalėdų senelis, turintis karališką išvaizdą, rogėmis keliaujantis per žiemą ir apdovanojantis gerus vaikus, pirmiausia simbolizuoja ribą tarp vaikų ir suaugusiųjų pasaulių. Vaikai tikėjimu Kalėdų seneliu išlaiko ypatingą ryšį su šiuo personažu, kuris yra savotiška pereinamoji figūra tarp vaikystės nekaltumo ir suaugusiojo racionalumo. Šis tikėjimas nėra tiesiog maloni mistifikacija – tai įšventinimo apeigų atmaina, kuri egzistuoja daugelyje kultūrų. Šios apeigos leidžia suaugusiems palaikyti ryšį su vaikais, tuo pačiu pabrėžiant autoritetą ir tvarką, tačiau išsaugant vaikystės džiaugsmą.
Etnologiniu požiūriu Kalėdų senelis priklauso tai pačiai simbolinei sferai kaip ir kitos mitinės ar ritualinės figūros, tokios kaip Amerikos indėnų kačinos. Šios figūros įkūnija dualumą tarp mirusiųjų ir gyvųjų arba įšventintųjų ir neįšventintųjų, simbolizuodamos dvasinį ir socialinį tęstinumą. Kalėdų senelis atlieka panašią funkciją – jis, nors ir nėra „tikra“ dievybė, įtraukia ritualinius elementus, tokius kaip vaikų laiškai ir prašymai, kurie atlieka religinio kulto funkciją.
Prancūzijoje Kalėdų senelio fenomenas yra giliai susijęs su kultūriniais pokyčiais. Komercijos, masinės kultūros ir modernizacijos laikotarpiu jis įgavo platesnę reikšmę, tapdamas ne tik džiaugsmo simboliu, bet ir visuomenės pokyčių liudijimu. Ginčai, tokie kaip 1951-aisiais įvykęs Dižone, atskleidžia, kaip religinės ir pasaulietinės tradicijos susiduria, kai simboliai perima naujas reikšmes ir funkcijas. Kalėdų senelis, užuot buvęs tik vaikystės personažas, tampa platesniu socialiniu reiškiniu, atspindinčiu gilesnius žmonijos poreikius – švenčių, ryšio tarp kartų ir dvasinio atsinaujinimo.
Kalėdų šventė, su savo mišria kilme ir kintančiomis formomis, yra tiek tradicijos tęstinumo, tiek nuolatinės kaitos pavyzdys. Ji jungia archajiškus simbolius, modernią estetiką ir religinius motyvus į vieną sudėtingą ir turtingą visumą, kurioje kiekviena karta atranda savo reikšmes ir vertybes. Kalėdų senelio personažas šiame kontekste tampa ne tik džiaugsmo, bet ir gilesnės socialinės bei dvasinės tapatybės išraiška.
Dėl Kalėdų senelio šiuolaikinėje visuomenėje būtų prasminga laikytis balanso, kuris leistų šiam personažui išlaikyti savo simbolinę funkciją, bet kartu neužgožtų gilesnės Kalėdų šventės reikšmės. Štai keli siūlymai:
- Pabrėžti Kalėdų dvasinę esmę
Svarbu Kalėdų šventėje išlaikyti akcentą į jos pirminę prasmę – Išganytojo gimimą. Kalėdų senelis gali būti naudojamas kaip priemonė paaiškinti vaikams džiaugsmo, dosnumo ir gerumo vertybes, tačiau reikėtų užtikrinti, kad jis nebūtų laikomas pagrindiniu šventės simboliu. Tėvai ir mokytojai gali kartu su vaikais skaityti istorijas apie Kristaus gimimą, aptarti, kodėl Kalėdos yra svarbios krikščioniškoje tradicijoje. - Išryškinti dovanų dalijimo prasmę
Kalėdų senelis dažnai simbolizuoja dovanų dalijimą, tačiau svarbu pabrėžti, kad dovanos – tai ne tik materialūs dalykai, bet ir meilės, dėkingumo bei rūpesčio ženklai. Šeimos galėtų šį laiką panaudoti skatinant dalijimosi kultūrą – prisidėti prie labdaros akcijų, lankyti vienišus žmones ar dovanoti rankų darbo dovanas. - Įtraukti į šventę istorinius ir religinius simbolius
Prakartėlės statymas namuose ar bažnyčioje yra puikus būdas išryškinti Kristaus gimimo istoriją. Kalėdų eglė, žvakės ir giesmės gali papildyti šventės dvasią, bet nesikirsti su jos religine prasme. Kalėdų senelis galėtų būti traktuojamas kaip tradicinis šventės personažas, bet ne kaip pagrindinis šventės veikėjas. - Ugdyti kritinį požiūrį į komercializaciją
Kalėdų senelis dažnai tampa komercinės šventės simboliu, kuriuo skatinamas vartotojiškumas. Svarbu šeimoms ir visuomenei apsvarstyti, kaip sugrąžinti šventės gilumą, vengiant šventės suprimityvinimo iki prekybos centro dekoracijų. Tėvai galėtų su vaikais kalbėti apie dovanos prasmę, kūrybiškai planuoti šventę ir mažinti vartotojišką spaudimą. - Skatinti dialogą tarp religinių ir pasaulietinių tradicijų
Kalėdos yra tiek religinė, tiek kultūrinė šventė, todėl svarbu rasti dialogą tarp šių dviejų aspektų. Kalėdų senelis gali likti šventės dalimi, tačiau neturėtų būti pamiršta ir religinė jos esmė. Bendruomenės galėtų organizuoti renginius, kur šie du aspektai būtų harmoningai derinami – pavyzdžiui, šventinę eiseną, kurioje dalyvautų ir Kalėdų senelis, ir prakartėlės personažai.
Pagrindinė idėja – priimti Kalėdų senelį kaip tradicinį simbolį, tačiau išsaugoti Kalėdų šventės dvasinę prasmę. Šis balansas leistų šventei išlaikyti savo giluminę vertę ir kartu atliepti šiuolaikinės visuomenės poreikius. Kalėdų senelis galėtų tapti ne tik džiaugsmo šaltiniu vaikams, bet ir priemone perduoti svarbias vertybes – dosnumą, atjautą ir bendruomeniškumą.