Žodis „Īšvara“ reiškia aukščiausią asmeninį Dievą hinduizmo tradicijoje. Jis suprantamas kaip visatos saugotojas, kūrėjas ir griovėjas, kuriame persipina transcendentinės ir imanentinės savybės. Įvairūs filosofiniai tekstai ir mokyklos, egzistuojančios per ilgą laikotarpį, apibrėžė šį terminą, jungdami metafizinę ir teologinę mintį.
Indijos filosofijoje Īšvaros koncepcija randa savo vietą daugelyje mokyklų. Vedantos tradicija priskiria jam pasaulio atsiradimo, palaikymo ir sunaikinimo funkcijas, aiškindama, kad jo buvimas grindžiamas Brahmano absoliučia esme. Brahmanas suprantamas kaip absoliutas, o Īšvara tampa asmenine forma, kuri leidžia žmonėms suvokti dievybę per kūrybos procesus ir dievišką valią. Pavyzdžiui, Šankaros advaita vedantos mokymas pabrėžia, jog Īšvara veikia kaip tarpininkas tarp Brahmano ir materialaus pasaulio, tačiau jo egzistencija pasireiškia kaip iliuzijos, vadinamos majos, dalis.
Bhagavadgytoje, viename iš reikšmingiausių hinduizmo tekstų, Īšvara dažnai tapatinamas su Krišna. Pats Krišna pasakoja apie savo kosminę formą ir apie tai, kaip jis yra visa ko šaltinis ir tikslas. „Aš esu pasaulio pradžia, vidurys ir pabaiga,“ sako Krišna Bhagavadgytoje (10.20). Ši ištrauka aiškiai nurodo į Īšvaros visuotinumą, kuris apima kiekvieną būties aspektą, tiek materialų, tiek dvasinį.
Īšvara dažnai vaizduojamas kaip trikartis veiksnys – kūrėjas, palaikytojas ir naikintojas. Kūrėjo vaidmuo reiškia pasaulio atsiradimą iš chaoso ir harmonijos sukūrimą, kuris leidžia gyvybei egzistuoti. Palaikytojo funkcija pabrėžia tvarkos išlaikymą ir pasaulio suderinimą su kosminiais dėsniais. Griovėjo aspektas nereiškia destrukcijos tikrąja prasme, o greičiau transformaciją, kuri yra būtina naujo gyvenimo pradžiai. Šis ciklinis procesas atspindi senovės Indijos filosofijoje gilų supratimą apie visatos dinamiką.
Īšvaros suvokimas nėra vien tik filosofinis ar abstraktus. Jo samprata turi ir praktinę reikšmę. Dievo valios pripažinimas yra esminis atsidavimo (bhakti) kelias, kuris pabrėžia asmeninį ryšį su dieviškumu. Religinė praktika, kaip mantra giedojimas ar ritualai, skirti Īšvarai, tampa priemone, leidžiančia žmogui pasiekti vienovę su dieviškuoju pradu. Tai patvirtina Bhagavadgytoje pateiktos eilutės, kurios pabrėžia dvasinės disciplinos svarbą. „Kiekvienas, kuris mane garbina atsidavimu, gyvena manyje, o aš gyvenu jame“ (9.29).
Kita vertus, samprata apie Īšvarą nėra visiškai universali visose Indijos filosofijos mokyklose. Samkhjos ir jogos mokymai, pavyzdžiui, nors ir pripažįsta jo egzistavimo galimybę, ne visada pabrėžia jo reikšmę kaip kūrėjo ar valdančiojo principo. Jogos sutrose Patandžalis apibūdina Īšvarą kaip dvasinio vadovavimo ir nepriklausomybės simbolį. Jis yra „visų žinių mokytojas, nes jis nėra apribotas laiko“ (Jogos sutros, 1.26). Šis apibrėžimas pabrėžia Īšvaros rolę kaip įkvėpimo šaltinį, vedantį į dvasinį išsilaisvinimą.
Religinių ir filosofinių tradicijų skirtumai leidžia suvokti Īšvaros koncepciją įvairiapusiškai, tačiau visada pabrėžiamas jo kosminis vaidmuo. Tokia samprata sujungia transcendencijos ir imanencijos dimensijas, suteikdama Dievui tiek asmenišką, tiek universalią prasmę. Tradiciniai tekstai, tokie kaip Bhagavadgyta ar Upanišados, nuolatos kviečia susimąstyti apie žmogaus santykį su dieviškumu, kuris neatsiejamas nuo Īšvaros veikimo visatos audinyje.