Primas – tai katalikų ir anglikonų Bažnyčiose naudojamas titulas, suteikiamas arkivyskupui ar vyskupui, turinčiam ypatingą autoritetą ir atsakomybę tam tikros šalies ar regiono dvasinėje ir administracinėje struktūroje. Šis titulas reiškia pirmumo ar pirmenybės poziciją, kuri dažnai siejama su tradicija, istorine reikšme ar bažnytine hierarchija.
Katalikų Bažnyčioje primas paprastai yra arkivyskupas, kuris vadovauja tam tikrai bažnytinei teritorijai arba turi garbės pirmenybę kitiems vyskupams. Jis nėra aukštesnis nei kiti vyskupai sakramentine prasme, tačiau jo pareigos suteikia išskirtinę vietą Bažnyčios administracinėje tvarkoje. Pavyzdžiui, kai kuriose šalyse primai turi privilegiją šaukti nacionalinius bažnytinius susirinkimus arba veikti kaip mediatoriai sprendžiant ginčus tarp vyskupijų.
Anglikonų Bažnyčioje primas yra asmuo, kuris vadovauja provincijos ar tautinės Bažnyčios hierarchijai. Anglikonų bendruomenėje yra keletas pripažintų primų, tokių kaip Kenterberio arkivyskupas, kuris laikomas visos anglikonų bendruomenės simboliniu vadovu. Tačiau anglikonų tradicijoje primato vaidmuo dažnai labiau susijęs su garbės pozicija, nei su tiesiogine vykdomąja galia, nes anglikonų bendruomenė grindžiama savarankiškomis provincijomis.
Primato idėja kyla iš Bažnyčios suvokimo, kad tam tikri dvasiniai vadovai turi ypatingą atsakomybę palaikyti vienybę ir organizacinę tvarką tarp tikinčiųjų. Šventasis Raštas atskleidžia, kad pirmųjų krikščionių bendruomenėje jau egzistavo vadovavimo ir autoriteto principai. Apaštalų darbų knyga rodo, kad apaštalas Petras ir kiti vadovai turėjo ypatingą vaidmenį vadovaujant pirmosioms Bažnyčios bendruomenėms. Katalikų tradicija šią mintį išplėtojo, susiedama ją su Petro pirmumo principu ir paveldėjimo linija per Romos popiežius.
Viduramžiais primai turėjo svarbų vaidmenį tiek religiniame, tiek politiniame kontekste. Jie dažnai buvo atsakingi už didelių regionų dvasinį vadovavimą ir atstovavimą Romos Katalikų Bažnyčiai santykiuose su pasaulietine valdžia. Daugelio šalių istorijoje primai buvo laikomi ne tik dvasiniais, bet ir kultūriniais ar politiniais lyderiais. Pavyzdžiui, Lenkijos primas nuo viduramžių buvo laikomas tautos dvasiniu globėju ir neretai veikė kaip tarpininkas tarp Bažnyčios ir valstybės.
Šiuolaikinėje Bažnyčioje primų vaidmuo yra labiau simbolinis, tačiau jis išlieka svarbus išlaikant vienybę ir tradicijas. Jie atlieka reprezentacinę funkciją įvairiose religinėse ir visuomeninėse ceremonijose, skatina Bažnyčios dialogą su kitomis konfesijomis bei pasaulietine valdžia.
Primato titulas liudija apie Bažnyčios hierarchijos svarbą ir jos struktūros istorinį formavimąsi. Šis titulas primena, kad tikėjimo bendruomenės veikimui reikia tvarkos ir vienybės, o dvasiniai lyderiai yra pašaukti ne tik vadovauti, bet ir tarnauti tikintiesiems. Bažnytinė tradicija pabrėžia, kad tikrasis vadovavimas yra grindžiamas Kristaus pavyzdžiu, kuris sakė: „Kas nori būti pirmas tarp jūsų, tebūna jūsų tarnas“ (Mt 20, 27). Ši nuostata tebėra pagrindinė Bažnyčios lyderių misijos dalis, nepriklausomai nuo jų pareigų ar titulų.