Mira – tai stačiatikių liturgijoje naudojamas aromatingas, klampus smilkalų skystis, kuris simbolizuoja Šventosios Dvasios veikimą, dvasinį apvalymą ir malonės išsiliejimą. Ši medžiaga yra sudedamoji dalis svarbių liturginių apeigų ir sakramentų, ypač krikšto, ligonių patepimo ir kitų šventinimų metu. Miroje susijungia praktinė, simbolinė ir dvasinė reikšmė, todėl ji laikoma ypatingai šventa ir reikšminga.
Miros sudėtis dažnai apima įvairių rūšių aliejų, pavyzdžiui, alyvuogių aliejų, ir kvapiųjų dervų ar smilkalų, tokių kaip mira (lot. Commiphora myrrha) ar smilkalmedžio sakai. Kartais į ją įmaišoma ir kitų kvapiųjų medžiagų, kurios suteikia unikalų aromatą. Miros gamybos procesas yra iškilmingas ir vykdomas vadovaujant aukščiausiems dvasininkams, paprastai vyskupams ar patriarchams, ir dažnai vyksta Didžiosios Savaitės metu.
Stačiatikių tradicijoje mira yra naudojama keliems pagrindiniams tikslams. Pirmiausia ji yra svarbus sakramento, vadinamo krizmavimu, elementas. Šis sakramentas vykdomas kartu su krikštu, ir juo patepama naujai pakrikštyto asmens kaktą, rankas, kojas bei kitas kūno dalis. Toks patepimas simbolizuoja Šventosios Dvasios dovanų išsiliejimą ir žmogaus priėmimą į Kristaus kūną – Bažnyčią. Miros kvapas šiuo atveju primena tikinčiajam apie jo pašventinimą ir ryšį su Dievu.
Mira taip pat naudojama ligonių patepimo sakramente, kuris teikiamas sergantiems ar sunkiai kenčiantiems žmonėms. Šis patepimas simbolizuoja ne tik fizinį gydymą, bet ir dvasinį sustiprinimą, malonės išliejimą bei nuodėmių atleidimą. Stačiatikybėje mira įgauna ir gydančią, ir sielą stiprinančią prasmę, kurią palaiko senosios tradicijos ir Šventojo Rašto mokymas.
Miros simbolika yra giliai įsišaknijusi Šventajame Rašte ir krikščioniškoje tradicijoje. Ji minima Evangelijose, pavyzdžiui, kai išminčiai atnešė mirą kaip vieną iš dovanų kūdikiui Jėzui (Mt 2, 11). Be to, mira naudojama Jėzaus kūno paruošimui po Jo mirties (Jn 19, 39–40), kas sustiprina jos ryšį su pasiaukojimu, atpirkimu ir amžinojo gyvenimo pažadu.
Miros paruošimo ir naudojimo procesas yra griežtai reglamentuotas. Tik aukštos bažnytinės hierarchijos atstovai turi teisę šventinti mirą, ir ji vėliau platinama parapijoms, kur naudojama sakramentų ir apeigų metu. Šis griežtas reglamentavimas atspindi miros šventumą ir ypatingą reikšmę stačiatikių liturgijoje.
Mira taip pat turi dvasinę reikšmę už liturgijos ribų. Jos aromatas laikomas priminimu apie Dievo buvimą, o jos naudojimas sakramentuose parodo Šventosios Dvasios veikimą žmogaus gyvenime. Dėl savo simbolinės ir praktinės reikšmės mira yra svarbi stačiatikybės dalis, kuri padeda tikintiesiems patirti Dievo malonę per kvapą, pojūtį ir sakramentinius veiksmus.