Ordinacija – tai krikščioniškoje tradicijoje sakramentinis veiksmas arba apeiga, per kurią žmogus yra įšventinamas į dvasininkų luomą, suteikiant jam teisę vykdyti tam tikras bažnytines funkcijas. Šis sakramentas yra esminis tiek Katalikų Bažnyčioje, tiek Rytų Ortodoksų Bažnyčioje, taip pat kai kuriose protestantiškose bendruomenėse. Ordinacija laikoma ypatinga Dievo malonės išraiška, kai asmuo įgalinamas tarnauti tikintiesiems per sakramentų teikimą, mokymą ir bendruomenės dvasinį vadovavimą.
Ordinacija Katalikų Bažnyčioje priklauso šventimų sakramentui (sacramentum ordinis) ir skirstoma į tris luomus: diakonatą, kunigystę ir vyskupystę. Diakonai yra įšventinami, kad padėtų kunigams ir vyskupams liturgijoje, sakramentų teikime bei pastoraciniuose darbuose. Kunigai gauna galią aukoti Eucharistiją, klausyti išpažinčių, teikti kitus sakramentus ir vadovauti bendruomenėms. Vyskupai, kaip apaštalų įpėdiniai, gauna visą šventimų sakramento pilnatvę ir yra atsakingi už tikėjimo perdavimą, bažnytinės tvarkos palaikymą ir kitų dvasininkų ordinavimą.
Ordinacijos apeigos yra iškilmingos ir kupinos simbolikos. Katalikų Bažnyčioje apeigų metu kandidatas į dvasininkus pažada klusnumą savo vyskupui ir Bažnyčiai. Vyskupas uždeda rankas ant kandidato galvos, melsdamas Šventosios Dvasios dovanų, kurios suteikia jam ypatingą pašventinimą ir įgaliojimus. Šis rankų uždėjimo gestas yra esminis ordinacijos momentas, siekiantis ankstyvosios Bažnyčios tradicijas, kai apaštalai rankų uždėjimu perduodavo savo įgaliojimus ir Šventosios Dvasios malonę naujiems dvasininkams.
Rytų Ortodoksų Bažnyčioje ordinacija taip pat atliekama per rankų uždėjimą, vadinamąją cheirotonia. Ji laikoma tiesioginiu ryšiu su apaštalų mokymu ir praktika. Ortodoksų tradicijoje didelė reikšmė skiriama šventųjų liturginių tekstų skaitymui ir maldai, kuri lydi ordinacijos apeigas. Kunigai ir vyskupai yra įšventinami per šv. Mišias, pabrėžiant jų tarnystės neatsiejamumą nuo Eucharistijos.
Protestantiškose bendruomenėse ordinacijos praktika skiriasi priklausomai nuo denominacijos. Kai kurios tradicijos, tokios kaip liuteronai ir anglikonai, išlaikė rankų uždėjimo tradiciją ir teologinį požiūrį į ordinaciją kaip ypatingą malonės veiksmą. Kitos, pavyzdžiui, baptistai ar metodistai, ordinaciją suvokia labiau kaip simbolinį bendruomenės pripažinimą ir pašventinimą dvasinei tarnystei, pabrėžiant žmogaus tikėjimą ir įsipareigojimą.
Ordinacijos reikšmė yra dvasinė ir bendruomeninė. Ji ne tik įgalina asmenį vykdyti specifines bažnytines funkcijas, bet ir pabrėžia jo atsakomybę už tikėjimo mokymą, sakramentų teikimą ir bendruomenės vedimą Dievo link. Ordinacija yra ryšys tarp dvasininko ir bendruomenės, taip pat ženklas, kad šis ryšys grindžiamas Dievo malone ir pašaukimu.
Istoriškai ordinacija buvo laikoma vienu iš būdų užtikrinti apaštališkąją įpėdinystę – nenutrūkstamą grandinę, siejančią dabartinius dvasininkus su apaštalais. Tai pabrėžia dvasininkijos svarbą Bažnyčios gyvenime ir įgalina ją tęsti Kristaus pradėtą misiją.
Ordinacijos sakramentas išlieka svarbia Bažnyčios gyvenimo dalimi, nes per jį Bažnyčia užtikrina savo misijos tęstinumą ir pasirūpina, kad tikintieji turėtų dvasinius vadovus, kurie, vedami Šventosios Dvasios, galėtų jiems tarnauti tikėjimo ir meilės dvasia.