Altaristas – tai katalikų kunigas, kuris dėl amžiaus, sveikatos būklės ar kitų priežasčių nebegali pilnai atlikti pastoracinio darbo. Šis terminas dažniausiai vartojamas apibūdinti emeritui – kunigui, pasitraukusiam iš aktyvios parapinės tarnystės, tačiau išlaikančiam savo kunigystės šventimus ir atliekant tam tikras liturgines funkcijas. Altaristai paprastai padeda parapijose ar bažnyčiose, kur reikia kunigo pagalbos aukoti Šventąsias Mišias, klausyti išpažinčių ar teikti kitus sakramentus.
Istoriškai altaristais buvo vadinami kunigai, kurių pagrindinė pareiga buvo aukoti Mišias tam tikruose altoriuose. Viduramžiais ir ankstyvaisiais Naujaisiais laikais altaristai dažnai buvo siejami su specialiomis fundacijomis arba stipendijomis, kurios skirdavo jiems tam tikrą atlygį už Mišių aukojimą už konkrečius asmenis ar jų šeimas. Tai buvo praktika, kai tikintieji, norėdami pasirūpinti savo ar artimųjų sielų amžinuoju išganymu, skirdavo lėšų, kad kunigai galėtų reguliariai melstis už jų intencijas.
Šiuolaikinėje katalikų Bažnyčioje altaristai nėra savarankiška kunigystės kategorija, bet terminas vis dar naudojamas apibūdinti kunigus, kurie nebeatlieka aktyvios pastoracinės veiklos. Jie dažnai gyvena parapijose ar vienuolynuose ir savo tarnystę vykdo ribotai, pagal savo galimybes. Tokie kunigai gali būti svarbi pagalba aktyviems parapijų klebonams ar vikarams, ypač ten, kur trūksta kunigų.
Altaristų buvimas Bažnyčioje liudija apie pagarbą vyresnio amžiaus kunigams ir jų indėlį į bendruomenės gyvenimą. Jie išlieka svarbūs kaip maldos, dvasinio vadovavimo ir patirties šaltinis, net jei nebegali aktyviai dalyvauti kasdienėje pastoracijoje. Šventajame Rašte ir Bažnyčios tradicijoje pabrėžiama, kad žmogaus vertė ir jo tarnystės reikšmė nėra matuojama vien darbais, bet ir dvasiniu atsidavimu bei malda. Altaristai, būdami ištikimi savo pašaukimui, ir toliau lieka Bažnyčios gyvenimo dalimi, liudydami dvasinio gyvenimo grožį ir vertę.