Adamitai ir adamijonai buvo ankstyvosios krikščionybės sektos, atsiradusios 2 a. Šiaurės Afrikoje. Šios grupės išsiskyrė iš kitų dėl savo netradicinio požiūrio į moralės normas, žmogaus prigimtį ir tikėjimą grįžimu į pirminį žmogaus nekaltumą. Jos turėjo unikalią interpretaciją apie Adomo ir Ievos gyvenimą prieš nuopuolį ir siekė sugrįžti į tokį dvasinį ir fizinį būvį, kuris, jų manymu, atspindi Dievo pirminį kūrybos tikslą.
Adamitai, remdamiesi Pradžios knygos pasakojimu, tikėjo, kad Adomas ir Ieva prieš nuopuolį gyveno be gėdos jausmo, visiškoje harmonijoje su Dievu ir vienas kitu. Ši harmonija reiškė, jog jie buvo laisvi nuo nuodėmės, moralinio kaltės jausmo ir net fizinio apsirengimo poreikio. Todėl adamitai siekė šio idealaus būvio atkūrimo. Tai atsispindėjo jų praktikoje, kur jie susirinkdavo nuogi, tikėdami, jog tokiu būdu pasiekia dvasinį tyrumą ir autentišką ryšį su Dievu. Nuogumas jų akimis buvo simbolinis nekaltumo ženklas ir protestas prieš pasaulio moralines normas, kurias jie laikė sugadintomis.
Adamijonai, kaip adamitų atšaka, iš esmės laikėsi tų pačių dvasinių idėjų, tačiau jų veikla labiau pabrėžė moralinio grynumo siekį per dvasines praktikas. Jie taip pat skelbėsi atmetantys viską, kas yra nuodėminga ir dirbtina, siekdami grįžti į „pradinę“ žmogaus būseną. Tuo pat metu jie buvo laikomi radikalių pažiūrų, kurios prieštaravo pagrindinėms krikščionių bendruomenėms.
Adamitų ir adamijonų mokymai buvo grindžiami savita Biblijos interpretacija. Jie pabrėžė Kristaus atėjimo svarbą kaip galimybę atkurti ryšį su Dievu ir išvengti nuodėmės pasekmių. Tačiau jų literalus požiūris į Pradžios knygos pasakojimus dažnai atvedė į konfliktus su platesne krikščionių bendruomene, kuri pabrėžė nuodėmės realybę ir poreikį laikytis tam tikrų moralinių normų.
Krikščionių bendruomenės ir Bažnyčios tėvai adamitų ir adamijonų praktikas laikė erezijomis. Šv. Augustinas buvo vienas iš tų, kurie griežtai pasmerkė jų mokymus ir elgesį. Jis teigė, kad jų literalus nuogumo supratimas ir praktika yra klaidingas Biblijos interpretacijos pavyzdys, kuris iškraipo Dievo valią ir atitolina žmones nuo tikrojo tikėjimo. Be to, Augustinas pabrėžė, kad nors Adomo ir Ievos nuogumas prieš nuopuolį buvo nekaltas, po nuopuolio nuodėmė sugadino žmogaus prigimtį, todėl nuogumas jau nebegali būti laikomas tyrumo simboliu.
Adamitų ir adamijonų sektos nesulaukė didelio pasekėjų skaičiaus ir ilgainiui išnyko. Jų idėjos liko kaip radikalaus ir eksperimentinio požiūrio į krikščionišką tikėjimą pavyzdys. Šių sektų istorija atskleidžia ankstyvosios krikščionybės įvairovę ir tai, kaip skirtingos grupės stengėsi suprasti ir interpretuoti žmogaus santykį su Dievu bei nuodėme. Jų egzistencija taip pat primena, kad tikėjimo kelias visuomet buvo kupinas klausimų, ieškojimų ir kartais net klaidų, kurios padėjo kristalizuotis pagrindinėms krikščionybės doktrinoms.