Adadas – senovės Artimųjų Rytų audrų ir oro dievas, gerbiamas asirų, babiloniečių ir kitų Mesopotamijos regiono tautų. Jis simbolizavo gamtos stichijas, ypač audras, griaustinį ir lietų, kurie senovės žmonių gyvenime turėjo esminę reikšmę. Adadas buvo garbinamas kaip derlingumo skatintojas ir globėjas, kuris atneša lietų į žemę, užtikrindamas derliaus augimą bei žmonių ir gyvulių išlikimą. Jo vardas dažnai minimas kartu su griausmo ir lietaus garsais, kurie žmonėms primindavo apie dieviškosios galios veikimą.
Adado garbinimo tradicijos buvo glaudžiai susijusios su jo kontroliuojamomis gamtos jėgomis. Mesopotamijoje lietus buvo gyvybiškai svarbus, nes daugelis regionų priklausė nuo dirbtinio drėkinimo arba retų liūčių. Todėl Adadas buvo laikomas dievu, kuris suteikia gyvybės vandens ir apsaugo nuo sausros. Tuo pačiu jis buvo siejamas su destruktyvia gamtos jėga – audromis ir potvyniais, kurie galėjo sunaikinti pasėlius ir kelti grėsmę žmonių gyvenimui. Šis dvejopas vaidmuo – tiek gyvybės davėjas, tiek galios demonstravimas – padarė Adadą viena iš svarbiausių dievybių Mesopotamijos mitologijoje.
Babilono religijoje Adadas dažnai buvo garbinamas kartu su kitais dievais. Jis turėjo ypatingą vietą panteone dėl savo galios valdyti orą, kuris veikė visas žmogaus gyvenimo sritis. Pavyzdžiui, Adado paminėjimai randami Enūma Eliš – senovės Babilono kūrimo epopėjoje, kur jis vaizduojamas kaip viena iš dievybių, prisidedančių prie pasaulio tvarkos įtvirtinimo. Be to, jo vardas dažnai minimas babiloniečių ir asirų maldose, kuriose žmonės kreipiasi į Adadą prašydami palankių orų arba apsaugos nuo audrų.
Adado simbolika buvo išreikšta įvairiomis meninėmis formomis. Jis dažnai vaizduojamas kaip griaustinį laikantis dievas, kuris neša rankoje žaibą arba kirvį. Tai simbolizavo jo galią valdyti dangų ir žemę. Adado įvaizdis pabrėžia jo kaip tarpininko tarp dangaus ir žemės vaidmenį, kuris primena žmonėms apie jų priklausomybę nuo dieviškosios malonės.
Religiniame kontekste Adado kultas galėjo turėti įtakos vėlesnių religijų dievų vaizdiniams. Jo vaidmuo kaip gamtos jėgų dievo primena kitų kultūrų dievybes, tokias kaip graikų Dzeusas arba romėnų Jupiteris, kurie taip pat buvo siejami su griaustiniu ir orais. Panašios dievybės randamos ir hebrajų tradicijoje, kur griaustinis ir audra simbolizuoja Dievo veikimą. Pavyzdžiui, hebrajų Biblijoje Dievas dažnai apibūdinamas kaip tas, kuris valdo dangų ir siunčia lietų. Psalmių knygoje rašoma: „Jo balsas skamba kaip griausmas, Jo žaibas nušviečia pasaulį“ (Ps 29, 3–4).
Adadas atskleidžia senovės žmogaus pasaulėžiūrą, kurioje gamtos reiškiniai buvo neatsiejami nuo dieviškosios galios veikimo. Jis buvo ne tik jėgų valdovas, bet ir bendruomenės apsaugotojas, kurio malonės žmonės nuolat prašė. Šis senovės dievas simbolizuoja amžiną žmogaus troškimą suprasti gamtos ir dvasinio pasaulio sąsajas bei išsaugoti harmoniją tarp žmogaus ir Dievo.