Ikonostasas yra svarbus liturginis ir simbolinis elementas stačiatikių bei Rytų apeigų katalikų bažnyčiose. Tai pertvara, kuri atskiria bažnyčios altoriaus erdvę nuo pagrindinės maldos salės. Ši struktūra paprastai būna puošta šventųjų ikonų eilėmis ir simbolizuoja dangaus ir žemės susiliejimą. Ikonostasas ne tik turi praktinę funkciją, bet ir gilią teologinę prasmę, nes jis yra langas į dangiškąją tikrovę, jungiantis Dievo pasaulį su tikinčiaisiais.
Ikonostaso ištakos siekia ankstyvąją krikščionybę, kai altoriaus erdvė buvo atskiriama užuolaida arba žemesne pertvara. Vėliau ši pertvara įgavo sudėtingesnę formą, o jos paviršiuje pradėta vaizduoti ikonas, kurios tarnavo kaip mokymo ir maldos priemonė. Ikonostasas tapo neatsiejama Rytų krikščionybės dalimi, išreiškiančia tikėjimo tiesas per vaizdus.
Ikonostaso struktūra paprastai susideda iš kelių ikonų eilių, išdėstytų tam tikra tvarka. Apatinėje eilėje yra pagrindinės durys, vadinamos „karališkosiomis durimis“, kurios simbolizuoja Kristaus įėjimą į pasaulį. Prie jų paprastai yra vaizduojamas Kristus, Dievo Motina, šventasis Jonas Krikštytojas arba vietos šventasis. Aukštesnėse eilėse vaizduojami pranašai, apaštalai ir kiti šventieji, kurie perteikia Dievo išganymo planą ir kviečia tikinčiuosius į dvasinę kelionę.
Teologiškai ikonostasas simbolizuoja ribą tarp dangiškosios ir žemiškosios tikrovės. Jis nėra visiška siena, nes durys ir atviri langeliai leidžia pažvelgti į altoriaus erdvę, primindami, kad Dievas yra arti, bet Jo pilnatvė dar lieka paslaptyje.