Predela yra architektūrinis ir dekoratyvinis elementas, kuris dažnai randamas kartu su retabulu ir tarnauja kaip jo pagrindinė arba apatinė dalis. Tai horizontali plokštuma arba juosta, esanti tarp altoriaus mensos ir retabulo. Predela dažniausiai naudojama kaip meninė erdvė, kurioje vaizduojami religiniai siužetai, šventųjų gyvenimo scenos arba simboliniai Biblijos pasakojimai.
Predelos reikšmė slypi jos funkcijoje pabrėžti ryšį tarp altoriaus ir retabulo. Ji padeda vizualiai ir teologiškai susieti pagrindinį liturginį veiksmą – Eucharistijos šventimą – su tuo, kas vaizduojama retabule. Predela ne tik atlieka estetinę funkciją, bet ir perduoda svarbias teologines žinutes per meninius vaizdus ar reljefus, kurie dažnai siejami su Kristaus kančia, Jo prisikėlimu arba šventųjų gyvenimais.
Meniniu požiūriu predela yra ypač svarbi, nes joje paprastai pateikiami smulkūs, bet reikšmingi pasakojimai, kurie padeda gilinti tikinčiųjų supratimą apie tikėjimą. Viduramžiais ir Renesanso epochoje predelos buvo puošiamos miniatiūrinėmis scenomis, vaizduojančiomis Kristaus gyvenimo epizodus, pavyzdžiui, Paskutinę vakarienę, Kančią ar Prisikėlimą. Jose taip pat galėjo būti vaizduojami šventieji, susiję su konkrečia bažnyčia ar bendruomene.
Predelos teologinė reikšmė atsiskleidžia per jos vietą altoriaus struktūroje. Kaip tarpinė dalis tarp mensos ir retabulo, ji pabrėžia Eucharistijos ir Kristaus gyvenimo įvykių sąsają. Altorius, kaip Kristaus Kūno ir Kraujo auka, per predelą yra susiejamas su didesniu Dievo išganymo plano pasakojimu. Tai skatina tikinčiuosius įsigilinti į Eucharistijos reikšmę ir jos ryšį su Kristaus auka.
Bažnyčios tradicijoje predela buvo laikoma svarbia altoriaus puošybos dalimi, kuri padeda sustiprinti sakralios erdvės reikšmę. Šventasis Jonas Damaskietis raštuose pabrėžė, kad kiekvienas sakralinis elementas bažnyčioje turi būti skirtas tam, kad tikintysis galėtų labiau įsigilinti į Dievo paslaptis. Predela, kaip dalis liturginio konteksto, kviečia tikinčiuosius per meną ir simboliką apmąstyti tikėjimo tiesas.
Predela išlieka neatsiejama nuo altoriaus ir retabulo kaip struktūrinė ir simbolinė jungtis, kuri vizualiai pabrėžia šventos erdvės reikšmę. Jos vaizdai ir simboliai skatina tikinčiuosius ne tik estetiškai grožėtis, bet ir apmąstyti gilesnę tikėjimo esmę, kuri jungia liturgiją su kasdieniu dvasiniu gyvenimu.