Mensa yra pagrindinė altoriaus dalis, tai horizontali plokštuma arba stalas, ant kurio vyksta Eucharistijos šventimas. Lotyniškas žodis „mensa“ reiškia „stalas“, todėl ji tiesiogiai siejama su Kristaus Paskutinės vakarienės stalu, kur Jis įsteigė Eucharistiją. Liturginiame kontekste mensa simbolizuoja tiek Kristaus Kūno ir Kraujo atnašavimą, tiek dvasinę bendrystę tarp Dievo ir tikinčiųjų.
Mensa yra gaminama iš tvirto, dažniausiai akmeninio arba marmurinio, pagrindo, kuris užtikrina jos ilgaamžiškumą ir šventumą. Ankstyvojoje Bažnyčioje, kai Mišios būdavo švenčiamos ant kankinių kapų, mensa simboliškai jungė Kristaus auką su kankinių kraujo išliejimu. Šis ryšys pabrėžia Eucharistijos aukos ir šventumo esmę, kurią ši altoriaus dalis vizualiai ir teologiškai perteikia.
Bažnyčios tradicijoje mensa yra pašventinta vyskupo, nes ji laikoma šventa vieta, kurioje įvyksta didžiausia krikščioniškojo gyvenimo paslaptis – Kristaus aukos atnaujinimas. Šventajame Rašte, ypač Laiške hebrajams, akcentuojamas Kristaus kunigiškumas ir Jo auka, kuri vieną kartą už visus buvo paaukota Dievo akivaizdoje. Mensa tampa šios aukos vieta, kur tikintieji dalyvauja liturgijoje ir priima sakramentinę malonę.
Liturginiuose nurodymuose pabrėžiama, kad mensa turi būti švari, tvarkinga ir tinkamai pasirengusi liturginiams veiksmams. Ji dažnai dengiama balta altoriaus staltiese, kuri simbolizuoja dvasinį tyrumą ir šventumą. Mensos centre dažniausiai padedamas kryžius arba šventasis relikvijorius, kuris primena apie tikėjimo esmę ir Kristaus kančią.
Šventieji Tėvai savo raštuose ne kartą akcentavo mensos simboliką. Šventasis Ambraziejus mokė, kad altorius yra Kristaus Kūno stalas, prie kurio tikintieji sugrįžta stiprinti savo tikėjimo ir dalintis dvasine bendryste. Ši mintis atspindi Bažnyčios supratimą apie Eucharistiją kaip dvasinio gyvenimo šaltinį ir aukščiausią bendrystės su Dievu ženklą.
Mensa, būdama svarbia altoriaus dalimi, kviečia tikinčiuosius į Eucharistijos paslaptį ir moko, kad Kristaus auka yra visų krikščionių dvasinės kelionės centras. Jos reikšmė slypi ne tik liturginėje funkcijoje, bet ir giliame simbolizme, kuris vienija Dievą ir žmogų per Kristaus Kūną ir Kraują.