Retabulas yra liturginis ir meninis objektas, kuris puošia bažnyčių altorius. Retabulas yra altoriaus dalis – tai antstatas arba galinė sienelė, kuri yra virš altoriaus arba už jo, dažniausiai tvirtinama prie bažnyčios sienos. Jo funkcija yra ne tik estetinė, bet ir simbolinė, nes jis padeda sutelkti tikinčiųjų dėmesį į šventąsias paslaptis, atskleidžia Bažnyčios tikėjimą ir išreiškia Dievo garbę. Retabulai dažniausiai yra medžio, akmens arba metalo konstrukcijos, dekoruotos skulptūromis, paveikslais, reljefais ar kitais puošybos elementais. Jų meninė įvairovė atspindi tiek liturginį, tiek dvasinį krikščionybės paveldą.
Retabulas atsirado viduramžiais, kai krikščioniškoji meninė tradicija pradėjo daugiau dėmesio skirti altoriaus puošybai. Jis tapo vizualiniu įrankiu, perteikiančiu Biblijos pasakojimus, šventųjų gyvenimo scenas ir liturginių paslapčių reikšmę. Šie meno kūriniai buvo kuriami taip, kad tikintysis galėtų pasinerti į kontempliaciją ir stiprinti savo tikėjimą. Retabulo centre dažniausiai yra išskirtinė scena, pavyzdžiui, Nukryžiavimas, Dievo Motina su Kūdikėliu ar kita šventa ikona, kuri primena apie pagrindinius krikščioniškojo tikėjimo aspektus.
Bažnyčios tėvai, pavyzdžiui, šventasis Jonas Damaskietis, savo darbuose pabrėžė šventųjų atvaizdų reikšmę dvasiniame gyvenime. Jis teigė, jog šventųjų paveikslai ir skulptūros nėra vien tik dekoratyviniai elementai, bet ir priemonė, padedanti tikintiesiems priartėti prie Dievo. Savo „Traktatuose apie šventuosius paveikslus“ Jonas Damaskietis rašė, kad vaizdai gali būti lyg „langai į amžinybę“, kurie leidžia pažvelgti į dvasinę tikrovę ir iš jos pasisemti įkvėpimo bei malonės. Retabulas, būdamas išsamiai puoštu altoriaus elementu, atlieka būtent tokią funkciją – jis kviečia tikintįjį sustoti ir žvelgti į Dievo šlovės atspindžius.
Liturginės reikšmės požiūriu retabulas sustiprina altoriaus šventumą. Jis vizualiai atskiria altorių kaip pagrindinę liturginės veiklos vietą, kurioje vyksta Eucharistijos auka. Daugelyje bažnyčių retabulai įrengiami taip, kad šventasis altorius atrodytų tarsi dvasinės šviesos centras. Ši struktūra padeda tikintiesiems labiau įsisąmoninti Eucharistijos svarbą ir skatina susitelkimą maldoje. Kaip rašoma Šventajame Rašte: „Nukreipkite savo žvilgsnius į Viešpatį ir būsite apšviesti, jūsų veidai neraus iš gėdos“ (Ps 34, 6). Retabulas vizualiai perteikia šį kvietimą, nukreipdamas žvilgsnį į šventenybę ir dvasinį apmąstymą.
Be teologinės ir liturginės reikšmės, retabulai atspindi įvairių laikotarpių meninį paveldą. Gotikos epochoje jie buvo grakštūs ir ornamentuoti, o Renesanso laikais juose dominavo harmonijos ir proporcijų siekis. Baroko retabulai išsiskyrė dinamiškumu, dramatizmu ir prabanga, pabrėždami dieviškumo didybę. Tokiu būdu retabulai tapo ne tik dvasinės meditacijos įrankiu, bet ir žmogaus kūrybingumo išraiška, liudijančia tikėjimą Dievo šlove.
Retabulas dažnai liudija ir apie vietinės bendruomenės tikėjimą bei atsidavimą. Jis ne tik pasakoja Biblijos istorijas, bet ir perteikia žmonių, kurie jį sukūrė ar užsakė, siekį pagerbti Dievą ir prisidėti prie savo bažnyčios grožio. Šventasis Augustinas rašė, kad „visa, ką žmogus daro su meile Dievui, tampa Jo šlovės dalimi“. Retabulai yra išraiška tokios meilės, nes jų kūrimas reikalavo ne tik techninio meistriškumo, bet ir dvasinio atsidavimo.
Šių dienų bažnyčiose retabulai išlieka neatsiejama sakraliosios erdvės dalis. Jie primena tikintiesiems apie Dievo artumą ir kviečia pasinerti į maldą bei apmąstymus. Retabulas yra ne tik meno kūrinys, bet ir tikėjimo ženklas, kuris perduoda amžiną žinią apie Dievo meilę žmonijai ir Jo išganymo planą. Kiekvienas, stovintis priešais retabulą, yra kviečiamas ne tik grožėtis jo forma, bet ir atsiverti jo perteikiamai dvasinei tikrovei, kuri veda į gilesnį ryšį su Dievu.