Manicheizmas buvo viena iš svarbiausių religinių srovių, kurią ankstyvojoje krikščionybės istorijoje Bažnyčia pasmerkė kaip manichejišką ereziją. Šis religijos ir filosofijos judėjimas atsirado III amžiaus viduryje, kai persų pranašas Manis (lot. Manichaeus, graik. Mani) paskelbė savo mokymus. Manicheizmas siekė sukurti universalią religiją, sujungiančią įvairių tikėjimų – zoroastrizmo, krikščionybės ir budizmo – elementus. Nors iš pradžių jis turėjo nemažą pasekėjų skaičių, Bažnyčia, ypač Augustinas, griežtai pasmerkė šį mokymą dėl jo doktrininių prieštaravimų krikščioniškam tikėjimui.
Manicheizmas buvo dualistinis tikėjimas, teigiantis, kad visatoje egzistuoja dvi pagrindinės jėgos – gėris ir blogis, šviesa ir tamsa. Manis mokė, kad pasaulis yra šių dviejų jėgų kovos rezultatas. Gėris yra susijęs su dvasine tikrove, o blogis – su materialiu pasauliu. Manicheistai tikėjo, kad žmogaus siela yra dieviškos šviesos dalis, įkalinta materialiame kūne, kuris priklauso blogio pasauliui. Šis dualizmas prieštaravo krikščioniškam mokymui, kuris moko, jog Dievas sukūrė visą pasaulį, ir jis yra iš esmės geras.
Vienas iš pagrindinių manicheizmo principų buvo asketizmas ir siekis išsivaduoti iš materialios tikrovės per dvasinį tobulėjimą. Manicheizmo pasekėjai buvo suskirstyti į dvi grupes: „išrinktuosius“ ir „klausytojus“. Išrinktieji gyveno itin asketiškai, vengė santuokos, mėsos valgymo ir materialinių malonumų, tikėdami, kad toks gyvenimas padeda sielai išsilaisvinti iš kūno. Klausytojai gyveno mažiau griežtai, tačiau rėmė išrinktuosius ir siekė tapti jų pavyzdžiu.
Krikščioniškoji Bažnyčia pasmerkė manicheizmą kaip ereziją dėl jo dualistinės pasaulėžiūros, kuri neigė, kad materialusis pasaulis ir žmogaus kūnas yra Dievo kūrinys. Bažnyčia mokė, kad materialusis pasaulis, nors ir pažeistas nuodėmės, iš prigimties yra geras, nes jį sukūrė Dievas. Manicheizmas taip pat buvo pasmerktas dėl jo supratimo apie Kristų. Manicheistai teigė, kad Kristus buvo tik dvasinė būtybė, o ne įsikūnijęs Dievo Sūnus, kas tiesiogiai prieštarauja krikščioniškam tikėjimui.
Šv. Augustinas, kuris pats jaunystėje buvo manicheizmo pasekėjas, tapo vienu ryškiausių šios erezijos kritikų. Atsivertęs į krikščionybę, Augustinas parašė keletą veikalų, skirtų manicheizmo paneigimui. Viename savo raštų jis rašė: „Jie klaidingai mano, kad gėris ir blogis yra dvi nepriklausomos jėgos, bet iš tiesų blogis yra tik gėrio trūkumas.“ Šis teiginys atspindi krikščionišką supratimą, jog blogis nėra savarankiška jėga, bet atsiranda kaip atskirtis nuo Dievo.
Manicheizmo įtaka pamažu silpo po to, kai jį pasmerkė tiek krikščioniškoji Bažnyčia, tiek kitos religinės institucijos. Nepaisant to, jo idėjos tam tikra forma išliko Viduramžių dualistiniuose judėjimuose, tokiuose kaip katarai ar bogomilai. Šie judėjimai taip pat buvo pasmerkti kaip erezijos, tačiau jų egzistavimas rodo, kad manicheizmo dualistinė pasaulėžiūra turėjo gilų poveikį žmonių mąstymui.
Manicheizmo istorija ir jo pasmerkimas parodo, kaip krikščioniškoji Bažnyčia siekė apsaugoti tikėjimo vientisumą ir kovoti su mokymais, kurie prieštaravo pagrindinėms teologinėms tiesoms. Šis judėjimas išlieka reikšmingas kaip pavyzdys, kaip religijos ir filosofijos susidūrimas formavo Vakarų teologiją ir pasaulėžiūrą. Manicheizmo pasmerkimas atskleidžia Bažnyčios įsipareigojimą išlaikyti Kristaus mokymo grynumą ir dvasinę vienybę tarp tikinčiųjų.