Augustino veikalas „Dievo valstybė“ (De Civitate Dei) yra vienas iškiliausių ir reikšmingiausių krikščioniškosios filosofijos bei teologijos tekstų, parašytas V amžiaus pradžioje. Šis didžiulis darbas buvo pradėtas 413 metais ir užbaigtas apie 426 metus, reaguojant į Romos miesto užkariavimą 410 metais, kai vestgotų vadovas Alarikas pirmą kartą istorijoje įžengė į šį „amžinąjį miestą“. Šis įvykis sukėlė didelį šoką Romos imperijai ir paskatino kai kuriuos pagonis kaltinti krikščionybę dėl Romos nuosmukio.
„Dievo valstybė“ buvo Augustino atsakas į šiuos kaltinimus. Jame jis siekė parodyti, kad krikščionybė nėra Romos nuopolio priežastis, bet priešingai – ji siūlo tikrąją ir amžinąją viltį, nepriklausomai nuo pasaulio imperijų kilimo ar žlugimo. Šis veikalas yra ir apologetinis, ir teologinis traktatas, kuris nagrinėja pasaulio istoriją, politines sistemas ir dvasinį žmonijos likimą.
Veikalas yra padalytas į dvidešimt knygų. Pirmosios dešimt knygų yra skirtos polemikai su pagoniškuoju pasauliu, kuris kaltino krikščionybę dėl imperijos silpnėjimo. Augustinas paneigia šiuos kaltinimus, parodydamas, kad Romos moralinis ir dvasinis nuosmukis prasidėjo dar gerokai prieš krikščionybės paplitimą. Jis pabrėžia, kad pasaulio istorija yra Dievo plano dalis, o žmonijos nuodėmės ir neištikimybė yra tikrosios visų katastrofų priežastys.
Antroji veiksmo dalis, apimanti vienuoliktą–dvidešimtą knygas, pateikia teologinę ir filosofinę „Dievo valstybės“ ir „žemiškosios valstybės“ viziją. Augustinas teigia, kad žmonijos istorijoje egzistuoja du pagrindiniai principai – meilė Dievui, kuri sukuria „Dievo valstybę“, ir meilė sau, kuri sukuria „žemiškąją valstybę“. „Dievo valstybė“ yra dvasinė bendruomenė, kurioje žmonės gyvena pagal Dievo valią ir siekia amžinojo gyvenimo, o „žemiškoji valstybė“ yra pagrįsta savanaudiškumu ir laikinais pasaulio troškimais.
Viena iš svarbiausių Augustino minčių yra idėja, kad „Dievo valstybė“ nėra tapatinama su jokia pasaulietine valstybe ar imperija. Ji yra dvasinė tikrovė, egzistuojanti tarp tikinčiųjų, nepriklausomai nuo jų tautybės, politinio statuso ar gyvenimo sąlygų. Tai valstybė, kurią kuria žmonės, siekiantys gyventi pagal Dievo įsakymus ir ieškantys amžinosios vienybės su Dievu. Augustinas rašo: „Dvi meilės sukūrė du miestus: meilė sau iki paniekos Dievui sukūrė žemiškąjį miestą, meilė Dievui iki paniekos sau – dangiškąjį miestą.“
„Dievo valstybė“ yra gilus apmąstymas apie žmonijos likimą ir gyvenimo prasmę. Augustinas pabrėžia, kad pasaulietinės valstybės yra laikinos ir trapios, jos kyla ir žlunga istorijos eigoje, tačiau „Dievo valstybė“ yra amžina ir jos tikslas yra žmonių sielų išgelbėjimas. Augustinas taip pat pabrėžia, kad žmogus, gyvendamas žemiškoje tikrovėje, turi siekti dieviškosios tvarkos ir gyventi pagal Evangelijos principus.
Šiame veikale Augustinas taip pat nagrinėja daugybę teologinių ir filosofinių klausimų – nuo Dievo veikimo istorijoje iki žmogaus laisvos valios ir malonės svarbos. Jis pabrėžia, kad Dievas yra istorijos valdovas, o Jo valia ir planas galiausiai įgyvendins teisingumą ir tvarką.
„Dievo valstybė“ buvo ne tik atsakas į konkrečius V amžiaus istorinius iššūkius, bet ir tapo svarbiu krikščioniškosios minties šaltiniu vėlesniais amžiais. Joje pateiktos idėjos apie dvasinę ir pasaulietinę valdžią, žmogaus prigimtį ir istorijos prasmę turėjo didžiulę įtaką tiek teologijai, tiek politinei filosofijai. Veikalas išlieka aktualus ir šiandien, nes jame aptariamos idėjos apie tikėjimą, meilę ir moralinę atsakomybę teikia atsakymus į daugelį amžinų žmogaus gyvenimo klausimų.