Zoroastrų kalendorius yra senovinė laiko skaičiavimo sistema, susijusi su zoroastrizmu – viena seniausių pasaulio religijų, kuri kilo senovės Persijoje. Šis kalendorius glaudžiai siejasi su zoroastrizmo pagrindiniu tikėjimu į Ahura Mazdą, kurio garbinimas yra šios religijos centras, ir su gamtos ciklais, kurie vaidino svarbų vaidmenį zoroastrų dvasiniame gyvenime.
Zoroastrų kalendorius yra saulės kalendorius, kurio metų trukmė atitinka Saulės ciklą – 365 dienas. Jis suskirstytas į dvylika mėnesių, kiekvienas jų turi po 30 dienų, o papildomos penkios dienos, vadinamos „Gatha dienomis“, pridedamos metų pabaigoje. Šios penkios dienos yra skirtos dvasiniam apmąstymui, bendravimui su protėviais ir pasiruošimui naujiems metams. Kiekvienas mėnuo ir diena pavadinti pagal tam tikras dvasines būtybes arba gamtos elementus, kurie simbolizuoja dieviškąją tvarką.
Zoroastrų kalendorius turi gilias šaknis ir glaudžiai susijęs su senovės Persijos kultūra. Pirmą kartą jį įvedė Achemenidų dinastijos valdovai, apie VI amžių prieš Kristų. Vėliau jis buvo patobulintas ir pritaikytas prie Saulės metų, siekiant išlaikyti tikslumą. Zoroastrų kalendoriaus pagrindinė paskirtis buvo suderinti religines šventes su metų laikais, ypač svarbiomis šventėmis, tokiomis kaip Nauji metai – „Nowruz“, kurie prasideda pavasario lygiadienio metu. Nowruz simbolizuoja gyvybės, atgimimo ir šviesos pergalę prieš tamsą.
Zoroastrų kalendorius išsiskiria savo ryšiu su gamta ir dvasine pasaulio tvarka. Kiekviena diena skiriama konkrečiai dvasinei būtybei arba elementui, pavyzdžiui, ugniai, vandeniui, žemei ar vėjui. Tai pabrėžia zoroastrų tikėjimą, kad žmogus turi gyventi harmonijoje su gamta, nes gamtos elementai laikomi dieviškojo plano dalimi. Zoroastrų šventės yra glaudžiai susijusios su šiuo kalendoriumi ir gamtos ritmais. Pavyzdžiui, šventė „Mehregan“ yra skirta pagerbti šviesos ir meilės dvasinę jėgą, o „Tirgan“ švenčia vandenį ir lietų.
Zoroastrų kalendorius buvo naudojamas senovės Persijoje ir turėjo didelę įtaką kitoms kalendorių sistemoms, įskaitant persų ir islamo kalendorius. Net po islamo įsigalėjimo Persijoje zoroastrų kalendorius išliko svarbus tarp likusių zoroastrų bendruomenių. Šiandien jis vis dar naudojamas mažesnėse bendruomenėse, ypač Indijoje, kur gyvena parsai – zoroastrų palikuonys.
Palyginus su Grigaliaus kalendoriumi, zoroastrų kalendorius turi keletą skirtumų. Vienas pagrindinių skirtumų yra metų struktūra – dvylika 30 dienų mėnesių ir papildomos penkios dienos, kurios Grigaliaus kalendoriuje išdėstytos skirtinguose mėnesiuose. Be to, zoroastrų kalendorius orientuotas į Saulės ciklus ir gamtos ritmus, tuo tarpu Grigaliaus kalendorius buvo sukurtas siekiant suderinti liturginius ir astronominius poreikius.
Zoroastrų kalendorius nėra vien tik praktinė laiko matavimo priemonė. Jis yra dvasinis įrankis, kuris padeda žmogui gyventi pagal zoroastrizmo mokymą – „geros mintys, geri žodžiai, geri darbai“. Kiekviena diena ir mėnuo yra priminimas apie žmogaus atsakomybę saugoti gamtą ir vykdyti dieviškąją tvarką pasaulyje. Zoroastrų išmintis teigia: „Šviesa visada nugali tamsą, o tiesa – melą“, todėl šio kalendoriaus ciklai kviečia žmogų gyventi tiesos ir harmonijos ritmu.