Patriarchas Flavianas (arba Flavijus) buvo Konstantinopolio patriarchas nuo 446 m. iki 449 m. Jis yra žinomas dėl savo tvirto tikėjimo gynimo per teologinius ginčus apie Kristaus prigimtį, kurie vyko V amžiuje. Flavianas tapo viena iš pagrindinių figūrų, besipriešinusių Euticho mokymui ir monofizitizmui, kuris teigė, kad Kristus po Įsikūnijimo turėjo vieną prigimtį – dieviškąją, o žmogiškoji buvo įtraukta į ją. Flaviano gyvenimas ir veikla paliko gilų pėdsaką Bažnyčios istorijoje.
Teologiniai ginčai dėl Kristaus prigimties
Flaviano patriarchatas sutapo su laikotarpiu, kai Bažnyčioje vyko įnirtingos diskusijos dėl Kristaus prigimties. Flavianas laikėsi pozicijos, kad Kristuje yra dvi prigimtys – dieviškoji ir žmogiškoji, kurios egzistuoja neatskiriamai viename asmenyje. Šis mokymas buvo paremtas ankstesnėmis Nikėjos ir Konstantinopolio susirinkimų išvadomis bei apaštalo Pauliaus laiškų teologija.
Konfliktas prasidėjo, kai Flavianas susidūrė su vienuolyno vadovu Eutichu, kuris skelbė monofizitinę doktriną. Eutichas teigė, kad po Kristaus įsikūnijimo Jo žmogiškoji prigimtis tapo neatskiriamai susiliejusi su dieviškąja ir kad egzistuoja tik viena prigimtis – dieviškoji. Flavianas pasmerkė Euticho mokymą kaip ereziją, nes jis pažeidė ortodoksinį Kristaus dviejų prigimčių supratimą.
Konstantinopolio sinodas ir Euticho pasmerkimas
448 m. Konstantinopolyje buvo sušauktas sinodas, vadovaujamas Flaviano, kuriame Eutichas buvo apkaltintas eretišku mokymu ir pašalintas iš Bažnyčios bendrystės. Sinodas pabrėžė, kad Kristaus dieviškoji ir žmogiškoji prigimtys egzistuoja neatskiriamai ir nepakeičiamai viename asmenyje, atitinkančios ortodoksinę kristologiją.
Euticho pasmerkimas sukėlė didelį pasipriešinimą. Jis sulaukė paramos iš Aleksandrijos patriarcho Dioskoro ir Rytų vyskupų, kurie rėmė monofizitinį mokymą. Konfliktas tapo politiniu ir religiniu ginču, įtraukusiu visą Bažnyčią.
Plėšikiškasis Efezo susirinkimas
449 m. imperatoriaus Teodosijaus II įsakymu buvo sušauktas susirinkimas Efeze, kuris vėliau tapo žinomas kaip „Plėšikiškasis Efezo susirinkimas“. Jame Eutichas buvo reabilituotas, o Flavianas ir jo šalininkai apkaltinti neteisingu mokymu. Dioskoras vadovavo susirinkimui ir naudojo politinę bei karinę galią, kad užtikrintų monofizitizmo pergalę.
Plėšikiškasis susirinkimas buvo chaotiškas ir žiaurus. Flavianas buvo fiziškai užpultas Dioskoro šalininkų ir smarkiai sužeistas. Po šių įvykių jis buvo išsiųstas į tremtį, kur netrukus mirė nuo patirtų sužalojimų. Jo mirtis tapo šokiruojančiu liudijimu apie teologinių ginčų žiaurumą ir Bažnyčios skilimo mastą.
Chalkedono susirinkimas ir Flaviano reabilitacija
451 m. buvo sušauktas Chalkedono susirinkimas, kuris galutinai pasmerkė monofizitizmą ir patvirtino dviejų prigimčių doktriną Kristuje. Flavianas buvo reabilituotas, o jo ištikimybė ortodoksinei tikėjimo pozicijai pripažinta. Susirinkimas paskelbė: „Kristus yra vienas asmuo, turintis dvi prigimtis – dieviškąją ir žmogiškąją, kurios egzistuoja neatskiriamai, nesumaišytai ir nepakeičiamai.“
Flaviano mirtis buvo laikoma kankinyste už tikėjimą. Bažnyčia jį pripažino šventuoju, pagerbdama jo pasiaukojimą ir drąsą ginti ortodoksinę kristologiją. Jis tapo simboliu tų, kurie nepaisant politinio ir fizinio spaudimo lieka ištikimi Dievo tiesai.
Flaviano gyvenimas yra pavyzdys, kaip tikėjimo tiesos buvo ginamos net pačiomis sunkiausiomis aplinkybėmis. Jo pasiryžimas išlaikyti teologinį tikslumą, nepaisant žmogiškojo spaudimo ir kančios, išlieka įkvepiantis Bažnyčiai iki šių dienų. Jis parodė, kad tikėjimo pagrindų gynimas reikalauja ne tik intelektinio supratimo, bet ir drąsos, pasitikėjimo Dievu ir pasiaukojimo.
Flavianas yra šventumo ir ištikimybės pavyzdys, o jo vardas amžiams įrašytas į Bažnyčios istoriją kaip tikėjimo gynėjo ir dvasinio vadovo, kuris nepalūžo net susidūręs su neteisingumu ir smurtu.