Velykų Triodionas yra viena svarbiausių liturginių knygų Rytų Ortodoksų Bažnyčioje, kuri veda tikinčiuosius per Didįjį Pasninką ir paruošia juos didžiausiai krikščionių šventei – Kristaus prisikėlimui. Ši knyga apima maldas, himnus ir liturginius tekstus, skirtus laikotarpiui nuo Parengiamųjų sekmadienių iki Didžiojo Šeštadienio. Jos turinys atskleidžia gilią teologinę mintį ir kviečia į dvasinį atsinaujinimą.
Triodiono pavadinimas kilo iš graikiško žodžio „Τριῴδιον“ (Triodion), reiškiančio „trys giesmės“. Šis pavadinimas nurodo kanonų struktūrą, kai vietoje įprastų aštuonių ar devynių odių tam tikruose tekstuose yra tik trys. Tačiau liturginis knygos turinys yra kur kas platesnis, apimantis visą laikotarpį, skirtą pasiruošti Velykoms.
Liturginė kelionė prasideda nuo Parengiamųjų sekmadienių. Pirmasis jų – Muitininko ir Fariziejaus sekmadienis – kviečia apmąstyti nuolankumo ir atgailos svarbą. Fariziejus savo malda rodo pasididžiavimą, tuo tarpu muitininkas, pripažindamas savo nuodėmes, maldauja Dievo gailestingumo. Šis pasakojimas kviečia tikinčiuosius į savęs pažinimą ir nuolankumą prieš Dievą. „Dievas, būk gailestingas man, nusidėjėliui,“ – šie žodžiai išlieka atgailos esmė.
Antrasis sekmadienis – Sūnaus palaidūno – kviečia sugrįžti į Dievo meilės glėbį. Pasakojimas apie sūnų, kuris iššvaistė savo turtą ir galiausiai sugrįžo pas tėvą, yra vienas ryškiausių Dievo atleidimo simbolių. „Mano sūnus buvo miręs ir vėl atgijo, buvo pražuvęs ir atsirado,“ – šie žodžiai išryškina Dievo džiaugsmą dėl kiekvieno, kuris grįžta į Jo namus.
Didžiojo Pasninko pradžia pažymima Pelenų trečiadieniu ir Pirmuoju pasninko sekmadieniu, kuris skirtas Ortodoksijos pergalei prieš ikonoklazmą. Ši diena primena ne tik ikonų vaidmenį tikėjime, bet ir pergalę prieš erezijas, kurios kėlė grėsmę Bažnyčios vienybei. „Ikona yra langas į dangų,“ – teigė šventieji tėvai, pabrėždami regimųjų dalykų svarbą dvasiniame gyvenime.
Triodione esantys tekstai skatina gilintis į atgailos ir maldos svarbą. Pavyzdžiui, Didžiojo Pasninko laikotarpiu naudojama Šventojo Efremo Siriečio malda, kurioje meldžiama atsikratyti dvasinių ydų: „Viešpatie ir Valdove, neduok man tingumo, perdėto rūpesčio, valdžios troškimo ir tuščiažodžiavimo dvasios.“ Ši malda tampa kasdiene gairė, kviečiančia į dvasinį apsivalymą.
Didysis Pasninkas veda į Didžiąją Savaitę, kurioje liturginiai tekstai perteikia paskutines Kristaus gyvenimo dienas žemėje. Didžiojo Ketvirtadienio himnai apmąsto Paskutinę Vakarienę, kai Kristus įsteigė Eucharistiją, sakydamas: „Imkite ir valgykite: tai yra mano kūnas… gerkite iš jo visi, tai yra mano kraujas…“ Šie žodžiai tampa kiekvienos Šventosios Liturgijos pagrindu.
Didžiojo Penktadienio pamaldos persmelktos skausmo dėl Kristaus kančios ir Jo mirties. Triodione esančios giesmės aprašo Golgotos įvykius, primindamos apie Jo savanorišką auką už pasaulio išgelbėjimą. „Šiandien ant kryžiaus kabo Tas, kuris pakabino žemę ant vandenų,“ – skamba himnai, išryškindami Kristaus kančios slėpinį.
Didysis Šeštadienis skelbia Kristaus nužengimą į pragarą, kur Jis išlaisvino teisiuosius ir atvėrė duris į amžinąjį gyvenimą. „Prisikėliau ir dabar esu su jumis,“ – šie žodžiai skamba kaip perėjimas į Velykų džiaugsmą.
Triodionas nėra tik knyga. Tai kvietimas į vidinę kelionę, kuri keičia žmogų. Ji moko apie atgailos, nuolankumo, Dievo meilės ir Kristaus aukos svarbą. Per himnus ir maldas tikintieji kviečiami suvokti, kad Velykos nėra tik viena diena liturginiame kalendoriuje – tai tikėjimo šerdis, kuri atspindi Kristaus pergalę prieš nuodėmę ir mirtį. Triodionas tampa tiltu tarp žemiškojo ir dangiškojo gyvenimo, kviečiančiu tikinčiuosius gyventi Kristaus prisikėlimo šviesoje.
Keletas giesmių ir maldų, skirtų Didžiojo Pasninko ir Didžiosios Savaitės laikotarpiui:
Šventojo Efremo Siriečio malda
Tai viena iš svarbiausių Didžiojo Pasninko maldų:
„Viešpatie ir Valdove mano gyvenimo, neduok man tingumo, perdėto rūpesčio, valdžios troškimo ir tuščiažodžiavimo dvasios.
Bet suteik man, Tavo tarnui, nuolankumo, kantrybės, meilės ir paklusnumo dvasios.
Taip, Viešpatie Karaliau, suteik man matyti savo nuodėmes ir nepasmerkti savo artimo, nes Tu esi palaimintas per amžių amžius. Amen.“
Troparas Didžiojo Penktadienio rytmetinėms pamaldoms
„Šiandien ant kryžiaus kabo Tas, kuris žemę pakabino ant vandenų.
Dygliuota karūna apvainikuotas Karalius angelų.
Melagingą purpurą vilki Tas, kuris apdengia dangų debesimis.
Pliaukšėjimų sužeistas išlaisvintojas Adomo.
Prikalbintas vinimis Sužadėtinis Bažnyčios.
Kietadvasiai žydai ietimi perdūrė Sūnų Mergelės.
Garbinu Tavo kančias, Kristau!
Parodyk mums ir savo šlovingą prisikėlimą!“
Himnas Didžiojo Ketvirtadienio vakarą
„Priimkite, valgykite – tai mano kūnas,
kuris už jus yra sulaužomas atleidžiant nuodėmes.
Gerkite iš jo visi – tai mano kraujas,
kuris už jus ir daugelį yra praliejamas atleidžiant nuodėmes.“
Didžiojo Šeštadienio troparas
„Kai Tu nužengei į mirtį, Amžinybės Gyvenime,
Tu sunaikinai pragaro galią Tavo dieviškosios šlovės spindesiu,
O kai Tu prikėlei mirusiuosius iš gelmių,
Visi dangaus pulkai sušuko:
‘Gyvybės Davėjau, Kristau, mūsų Dieve, šlovė Tau!’“
Velykų troparas
Tai pagrindinė Velykų giesmė:
„Kristus prisikėlė iš numirusių, mirtimi sunaikinęs mirtį,
ir tiems, kurie kapuose, gyvenimą suteikęs.“