Nikėjos–Konstantinopolio Tikėjimo simbolis, suformuluotas pirmųjų ekumeninių Susirinkimų metu, yra pagrindinė krikščionybės tikėjimo taisyklė, apibrėžianti pagrindines doktrinas apie Dievą, Kristų, Šventąją Dvasią ir Bažnyčią. Šį simbolį aiškina penkių vėlesnių ekumeninių Susirinkimų apibrėžimai, kurie gilino ir gynė tikėjimo tiesas prieš kylančias erezijas. Apibrėžimai išliko pamatiniai krikščionių ortodoksų tikėjime.
- Efezo Susirinkimas (431 m.) – Šiame susirinkime buvo apginta Jėzaus Kristaus dievystė ir Žmogaus bei Dievo vienybė viename Asmenyje. Buvo pasmerkta Nestorio erezija, teigusi, kad Kristuje egzistavo dvi atskiros asmenybės – dieviškoji ir žmogiškoji. Susirinkimas pabrėžė, kad Švenčiausioji Mergelė Marija yra „Theotokos“ („Dievo Gimdytoja“), nes Kristus nuo pat įsikūnijimo buvo vienas ir tas pats Dievo Sūnus.
- Chalkedono Susirinkimas (451 m.) – Chalkedono tėvai nustatė Kristaus prigimties apibrėžimą: Jėzus Kristus turi dvi prigimtis – dieviškąją ir žmogiškąją – kurios yra nesumaišytos, neatskiriamos, neperkeičiamos ir nesudvejintos. Tai buvo atsakas į monofizitų ereziją, teigusią, kad Kristus turėjo tik vieną – dieviškąją – prigimtį. Chalkedono apibrėžimas tapo esminiu ortodoksų Kristologijos pagrindu.
- Antrasis Konstantinopolio Susirinkimas (553 m.) – Šio susirinkimo tikslas buvo ginti pirmųjų keturių Susirinkimų autoritetą ir pasmerkti vis dar gyvuojančias nestorianizmo ir kitų erezijų formas. Susirinkimas sustiprino Bažnyčios vieningą poziciją, kad Kristus yra vienas Asmuo su dviem prigimtimis, ir patvirtino ankstesnius dogminius apibrėžimus.
- Trečiasis Konstantinopolio Susirinkimas (680–681 m.) – Buvo pasmerkta monotelizmo erezija, kuri teigė, kad Kristus turėjo tik vieną – dieviškąją – valią. Susirinkimas patvirtino, kad Kristus turi dvi valias – dieviškąją ir žmogiškąją – kurios harmoningai veikia Jo Asmenyje. Šis apibrėžimas buvo svarbus Kristaus pilnutinio žmogiškumo ir dieviškumo pabrėžimui.
- Antrasis Nikėjos Susirinkimas (787 m.) – Šiame susirinkime buvo patvirtinta ikonų gerbimo praktika, pasmerkta ikonoklazmo erezija. Susirinkimas išaiškino, kad ikonų garbinimas yra ne atvaizdų, bet per juos garbinamo Kristaus, Švenčiausiosios Mergelės Marijos ir šventųjų garbinimas. Tai buvo svarbus teologinis žingsnis, kuris parodė, kaip regimosios formos gali būti naudojamos kaip priemonės dieviškumui suvokti.
Penki susirinkimai padėjo tiksliai išaiškinti Nikėjos–Konstantinopolio Tikėjimo simbolio mokymą ir apsaugoti ortodoksų tikėjimą nuo klaidų. Jie atskleidžia Bažnyčios pastangas nuolat ginti tiesą ir vienybę. Šie apibrėžimai iki šiol išlieka pamatiniai ortodoksų Bažnyčios tikėjimo pagrindai, vedantys į pilnatvišką Dievo pažinimą ir bendrystę su Juo.