Regula fidei, arba „tikėjimo taisyklė“, yra senovinis terminas, vartotas ankstyvojoje Bažnyčioje apibūdinti pagrindines tikėjimo tiesas, kurios buvo perduodamos per apaštalus. Šis terminas išreiškia krikščionių bendruomenės tikėjimo esmę ir autoritetą, kuriuo ji vadovaujasi. Apaštalas Paulius savo laiškuose nuolat ragino bendruomenes laikytis tų taisyklių, kurios buvo perduotos žodžiu ar raštu, ir nesuklupti sekant klaidingais mokymais.
Regula fidei nėra formali, išbaigta doktrina ar dokumentas. Tai daugiau suformuluota tikėjimo esmė, glaustai apimanti pagrindinius krikščioniško mokymo principus. Ši idėja atsirado Bažnyčios laikotarpiu, kai Šventasis Raštas dar nebuvo visiškai kanonizuotas, o erezijų grėsmė buvo didelė. Bažnyčios tėvai, tokie kaip Tertulijonas ir Ireniejus, pabrėžė regulią fidei kaip kriterijų, leidžiantį atskirti tikrą tikėjimą nuo klaidų. Tertulijonas apibūdino regula fidei kaip glaustą tikėjimo aprašymą, apimantį pagrindines tiesas: vieną Dievą, Jėzaus Kristaus įsikūnijimą, prisikėlimą ir išgelbėjimą.
Apaštalas Paulius, rašydamas Timotiejui, aiškiai ragina: „Palaikyk pavyzdį sveikų žodžių, kuriuos esi girdėjęs iš manęs, ir laikykis jų su tikėjimu ir meile Kristuje Jėzuje“ (2 Tim 1,13). Šis kvietimas atspindi būtinybę išlaikyti tikėjimo integralumą, perduodant jį be iškraipymų. Regula fidei ne tik skatina tikėjimo grynumą, bet ir saugo nuo subjektyvaus interpretavimo, kuris gali iškreipti esminius krikščionybės principus.
Tikėjimo taisyklės taip pat buvo glaudžiai susijusios su krikšto praktika. Krikšto metu naujai tikintiems buvo perduodamas tikėjimo išpažinimas, apimantis pagrindines tiesas apie Trejybę, Kristaus mirtį ir prisikėlimą bei amžinąjį gyvenimą. Šios taisyklės nebuvo tik mokymas – jos buvo gyvenimo būdas, įkūnijantis tikėjimo esmę praktikoje. Apaštalas Jokūbas savo laiške primena, kad tikėjimas be darbų yra negyvas (Jok 2,26), pabrėždamas, jog regulią fidei reikia ne tik žinoti, bet ir ja gyventi.
Regula fidei taip pat yra Bažnyčios vienybės pagrindas. Šventasis Paulius laiške efeziečiams rašo apie vieną Viešpatį, vieną tikėjimą ir vieną krikštą (Ef 4,5). Ši vienybė kyla iš bendro tikėjimo paveldo, kuris nebuvo kuriamas žmogaus sprendimais, bet buvo perduotas per apaštalus ir patvirtintas Šventosios Dvasios veikimu. Tokia tikėjimo taisyklė jungia tikinčiuosius visais laikais ir vietose, suteikdama pagrindą bendrai tikėjimo praktikai ir mokymui.
Bažnyčios istorijoje regula fidei įgavo konkretų pavidalą per pirmuosius ekumeninius susirinkimus, kai buvo suformuluoti Tikėjimo išpažinimai, tokie kaip Nikėjos ir Konstantinopolio. Šie išpažinimai tapo gairėmis, kurios padėjo apsaugoti Bažnyčią nuo erezijų ir išsaugoti tikėjimo esmę. Tačiau svarbu suvokti, kad regula fidei yra daugiau nei dogmos. Tai gyvas tikėjimo kvietimas, kuris nuolat veda į santykį su Dievu.
Regula fidei šiandien tebėra aktuali, nes ji padeda krikščioniui orientuotis tikėjimo kelyje. Tikėjimo taisyklės primena, kad tikėjimas nėra vien asmeninis, bet ir bendruomeninis kelias, kuris reikalauja nuolankumo, pasitikėjimo Dievo valia ir ištikimybės perduotai tiesai. Kaip rašo apaštalas Paulius: „Būkite tvirti ir laikykitės perduotų tiesų, kurių išmokote iš mūsų žodžių ar laiško“ (2 Tes 2,15). Ši raginimas išlieka kvietimu tikinčiajam išlaikyti ir perduoti tikėjimo esmę, kuri yra kelias į amžinąjį gyvenimą.