Euangelizētai – graikiškas žodis, reiškiantis „skelbti Gerąją Naujieną“ arba „evangelizuoti“. Šis terminas yra glaudžiai susijęs su krikščionybės esmės sklaida ir Dievo žodžio perdavimu pasauliui. Apaštalas Paulius savo laiškuose pabrėžia, kad Geroji Naujiena nėra tik informacija ar žinia. Tai kvietimas į naują gyvenimą, į dvasinį atgimimą ir Dievo pažinimą. Laiške galatams Paulius rašo: „Nors ir mes patys ar angelas iš dangaus imtų jums skelbti kitokią Gerąją Naujieną, negu esame jums paskelbę, tebūna prakeiktas!“ (Gal 1,8). Šiuo raginimu Paulius akcentuoja, kad tikroji Geroji Naujiena yra viena ir nepakeičiama.
Graikų kalbos žodis „euangelizētai“ yra sudarytas iš dviejų dalių: „eu“, reiškiančio „gera“ arba „gera žinia“, ir „angelos“, kuris reiškia „pasiuntinį“ ar „žinią“. Tai tiesiogiai nurodo, kad evangelizuoti – tai perduoti gerąją žinią, kuri kyla iš Dievo, ir ją skelbti kitiems. Šis veiksmas nėra vien formalus mokymas ar teorija. Tai Dievo meilės ir tiesos liudijimas, vedantis į vidinį žmogaus gyvenimo pokytį. Apaštalų darbai atskleidžia, kaip pirmieji krikščionys skelbė Gerąją Naujieną. Vienas iš ryškiausių momentų įvyksta Sekminių dieną, kai apaštalas Petras, pripildytas Šventosios Dvasios, pradeda kalbėti ir skelbti Kristaus prisikėlimą, kviesdamas žmones atgailauti ir atsigręžti į Dievą.
Euangelizētai apima ne tik žodžius, bet ir gyvenimą. Krikščionis, skelbdamas Gerąją Naujieną, privalo būti jos liudytojas savo kasdienybėje. Jėzus savo kalbose ne kartą pabrėžė, kad tikėjimas turi atsispindėti darbuose. Evangelijoje pagal Matą sakoma: „Taip tešviečia jūsų šviesa žmonių akivaizdoje, kad jie matytų jūsų gerus darbus ir šlovintų jūsų Tėvą, kuris danguje“ (Mt 5,16). Todėl evangelizacija nėra vien teorinis pamokslavimas, bet ir tikėjimo liudijimas per veiksmus, meilę ir atjautą.
Evangelizacija kyla iš Dievo plano išgelbėti žmoniją. Geroji Naujiena yra apie Jėzaus Kristaus mirtį ir prisikėlimą, kuris atvėrė kelią į amžinąjį gyvenimą. Laiške romiečiams Paulius rašo: „Aš nesigėdiju Evangelijos, nes ji yra Dievo jėga išgelbėti kiekvienam, kuris tiki“ (Rom 1,16). Šis išgelbėjimo planas skirtas visiems, nepaisant tautybės, socialinės padėties ar praeities klaidų. Todėl euangelizētai yra visuotinis kvietimas, kuris skleidžia Dievo meilės žinią kiekvienam žmogui.
Apaštalas Paulius buvo vienas didžiausių evangelizatorių. Jis keliavo iš miesto į miestą, įkūrė daugybę bendruomenių ir rašė laiškus, kuriuose ragino žmones laikytis tikėjimo ir skleisti Gerąją Naujieną. Paulius aiškiai suprato, kad evangelizacija nėra vien jo atsakomybė, bet ir visos Bažnyčios misija. Laiške korintiečiams jis rašė: „Kristaus meilė valdo mus, nes esame įsitikinę, kad vienas mirė už visus, taigi visi yra mirę. O jis mirė už visus, kad gyvieji nebe sau gyventų, bet tam, kuris už juos mirė ir buvo prikeltas“ (2 Kor 5,14–15). Tai atspindi mintį, jog evangelizacija yra atsakas į Kristaus meilę, kuri kviečia gyventi nebe sau, o Dievui.
Euangelizētai taip pat yra bendruomenės misija. Bažnyčia nuo pat pirmųjų dienų buvo pašaukta skelbti Gerąją Naujieną ne tik žodžiu, bet ir darbais. Evangelizacija yra Bažnyčios širdyje, nes būtent per ją tikėjimas auga, o bendruomenė stiprėja. II Vatikano Susirinkimas pabrėžė, kad „Bažnyčia, pati būdama evangelizuojama, yra siunčiama evangelizuoti“. Tai reiškia, kad Bažnyčia pirmiausia priima Dievo žodį ir jį gyvena, o tada kviečia kitus priimti tą pačią žinią.
Euangelizētai yra ne tik užduotis, bet ir dovana. Evangelizacijos metu ne tik kiti priima Gerąją Naujieną, bet ir pats evangelizuojantis žmogus auga tikėjime. Jėzus savo mokiniams pasakė: „Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai“ (Mk 16,15). Tai rodo, kad evangelizacija yra neatsiejama nuo krikščioniško gyvenimo, nes ji leidžia žmogui būti Dievo plano dalimi ir liudyti Kristaus meilę pasauliui.
Euangelizētai nėra paprasta užduotis. Tam reikia drąsos, nuolankumo ir pasitikėjimo Dievo vedimu. Apaštalas Paulius patyrė daugybę sunkumų, tačiau niekada nenustojo skelbti Gerosios Naujienos. Jo laiške Timotiejui skamba padrąsinantis raginimas: „Skelbk žodį, būk pasiruošęs tinkamu ir netinkamu laiku, įtikink, pabark, paragink su didžiu kantrumu ir pamokymu“ (2 Tim 4,2). Tai atskleidžia, kad evangelizacija reikalauja ištvermės ir atsidavimo, tačiau jos vaisiai yra neįkainojami.
Euangelizētai yra kvietimas ne tik kalbėti apie Gerąją Naujieną, bet ir ją gyventi. Tai reiškia, kad kiekvienas tikintysis turi būti Geroji Naujiena kitiems – savo žodžiais, darbais, gyvenimo liudijimu. Šis graikiškas žodis mums primena, kad tikėjimas yra dovana, kuri turi būti perduodama, o Geroji Naujiena yra šviesa, kurią reikia skleisti, kad ji apšviestų pasaulį.