Sinergija, sinergeia (gr. συνέργεια) reiškia „bendradarbiavimą“ arba „veikimą kartu“. Šis terminas turi gilią teologinę reikšmę ir dažnai vartojamas apibūdinti Dievo ir žmogaus bendrą veikimą išgelbėjimo kelyje. Krikščioniškoje tradicijoje sinergeia pabrėžia, kad žmogaus išgelbėjimas yra ne tik Dievo veiksmas ar žmogaus pastangų rezultatas, bet dviejų valių – dieviškos ir žmogiškos – sąveika, kurios vaisius yra dvasinė transformacija.
Sinergeia remiasi supratimu, kad Dievas, būdamas meilė, laisvai kviečia žmogų į bendrystę ir amžiną gyvenimą. Šis kvietimas yra išreikštas per malonę, kuri veikia žmogaus širdyje ir įkvepia jį atsakyti Dievo pašaukimui. Tačiau Dievas gerbia žmogaus laisvą valią ir niekada neprimeta savo valios. Žmogus turi sąmoningai ir laisvai atsakyti į Dievo kvietimą, o šis atsakas įvyksta per tikėjimą, atgailą, paklusnumą ir gerus darbus.
Apaštalas Paulius laiške filipiečiams rašo: „Dirbkite savo išganymą su baime ir drebėjimu, nes Dievas veikia jumyse, kad ir norėtumėte, ir veiktumėte pagal jo gerą valią“ (Fil 2,12–13). Ši ištrauka atskleidžia sinergijos esmę. Paulius pabrėžia, kad žmogus turi aktyviai dalyvauti savo išganyme, tačiau tuo pačiu metu Dievas yra tas, kuris duoda jėgų ir troškimą veikti pagal Jo valią.
Sinergeia yra glaudžiai susijusi su malone. Krikščioniškoji tradicija moko, kad žmogus savo pastangomis negali pasiekti išgelbėjimo. Dievo malonė yra būtina tam, kad žmogus galėtų pradėti tikėjimo kelią, likti jame ir pasiekti jo tikslą. Tačiau malonė neveikia prievarta – ji skatina, stiprina ir palaiko, bet neperima žmogaus laisvos valios. Ši sąveika yra bendradarbiavimas, kur žmogus ir Dievas kartu dirba siekdami to paties tikslo – žmogaus perkeitimo ir amžinojo gyvenimo.
Rytų krikščionybės teologijoje sinergeia yra ypač pabrėžiama. Bažnyčios tėvai, tokie kaip šventasis Grigalius Nazianzietis ar šventasis Maksimas Išpažinėjas, rašė apie būtinybę suderinti žmogaus pastangas su Dievo malone. Šventasis Grigalius teigė: „Dievas kuria, o žmogus bendradarbiauja.“ Šventasis Maksimas Išpažinėjas pabrėžė, kad žmogus turi sąmoningai dirbti kartu su Dievu, kad jo prigimtis būtų perkeista ir sudievinta (theosis).
Sinergeia teologija neigia dvi kraštutines pozicijas – pelagianizmą ir monergizmą. Pelagianizmas, kuris buvo pasmerktas kaip erezija, mokė, kad žmogus gali pasiekti išgelbėjimą savo pastangomis, be Dievo malonės. Monergizmas, priešingai, teigia, kad žmogaus valia yra visiškai neveikli išgelbėjimo procese, o Dievas atlieka visą darbą. Sinergeia atmeta šiuos kraštutinumus, pabrėždama, kad Dievas ir žmogus turi veikti kartu, o malonė ir laisva valia yra neatskiriamos.
Praktikoje sinergeia reiškia, kad žmogus turi aktyviai stengtis gyventi pagal Dievo valią, atsiliepti į Jo kvietimą ir dirbti savo išganymo labui. Tai apima maldą, dvasinį augimą, atsivertimą, dalyvavimą sakramentuose ir gerus darbus. Dievas tuo tarpu teikia reikalingą malonę, stiprina žmogaus pastangas ir veda jį į šventumą. Ši sąveika yra dinamiškas procesas, kuriame žmogus auga tikėjime ir vis labiau atsiduoda Dievo vedimui.
Sinergeia galiausiai yra kvietimas į bendrystę su Dievu. Ji primena, kad žmogus nėra pasyvus išgelbėjimo gavėjas, bet aktyvus Dievo plano dalyvis. Šventasis Augustinas yra pasakęs: „Dievas sukūrė tave be tavęs, bet negali išgelbėti tavęs be tavęs.“ Tai pabrėžia, kad Dievo meilė ir žmogaus laisvė kartu kuria kelią į amžiną gyvenimą.