Doketų erezija – vienas ankstyvųjų krikščionybės iššūkių, kuris kėlė svarbius klausimus apie Jėzaus Kristaus prigimtį ir santykį su materialiomis bei dvasinėmis tikrovėmis. Šis mokymas kilo II amžiuje ir buvo susijęs su tuo metu paplitusiais gnostikų judėjimais, kurie pabrėžė griežtą dvasios ir materijos priešpriešą. Žodis „doketai“ kilęs iš graikų kalbos žodžio dokein, reiškiančio „atrodyti“ arba „pasirodyti“, ir atspindi esminį jų tikėjimo principą: doketai tikėjo, kad Jėzus Kristus nebuvo tikras žmogus, o jo fizinis kūnas buvo tik regimybė.
Doketų mokymas atmetė mintį, kad Dievas galėtų tapti tikru žmogumi ir prisiimti materialų kūną. Jie laikėsi nuostatos, jog materiali tikrovė yra blogio šaltinis, o Dievas, būdamas tyras ir visiškai dvasinis, negalėtų tiesiogiai įsikūnyti į blogį simbolizuojantį pasaulį. Dėl to Jėzaus gyvenimas, kentėjimas ir net mirtis ant kryžiaus, anot doketų, buvo tik regimybės, o ne tikri įvykiai. Jie tikėjo, kad Kristus atrodė turįs fizinį kūną, tačiau iš tiesų jis buvo vien dvasinė būtybė.
Doketų požiūris tiesiogiai prieštaravo pagrindinėms krikščionių tikėjimo tiesoms, kurios pabrėžė Jėzaus kaip tikro Dievo ir tikro žmogaus prigimtį. Ši dviguba prigimtis buvo laikoma būtina išganymo plano dalimi, nes tikras įsikūnijimas ir tikras kentėjimas buvo suvokiami kaip vienintelis būdas atpirkti žmonijos nuodėmes. Apaštalas Jonas savo laiškuose jau mini klaidatikius, kurie neigia Kristaus įsikūnijimą: „Kiekviena dvasia, kuri išpažįsta Jėzų Kristų, atėjusį kūne, yra iš Dievo, o kiekviena dvasia, kuri neišpažįsta Jėzaus, nėra iš Dievo“ (1 Jn 4, 2–3). Šis tekstas dažnai siejamas su ankstyvuoju doketizmu, nors pats terminas tuo metu dar nebuvo vartojamas.
Bažnyčia doketizmą griežtai pasmerkė. Tėvai apologetai, tokie kaip Ignacas Antiochietis, kovojo su šiuo mokymu, aiškindami įsikūnijimo ir kryžiaus reikšmę. Ignacas savo laiškuose pabrėžė, kad Kristus tikrai kentėjo ir tikrai mirė, o tai yra esminis krikščioniškojo tikėjimo aspektas: „Jei jis tik atrodė kenčiąs, tai kodėl ir aš turėčiau tik atrodyti kalinamas?“ Šis teologinis argumentas akcentavo tikro kūno ir tikro kentėjimo svarbą, kaip būtinas žmonijos išgelbėjimo sąlygas.
Doketizmas buvo glaudžiai susijęs su gnostikų pasaulėžiūra, kuri skelbė, kad materija yra blogio kūrinys, o siela turi būti išlaisvinta iš kūno pančių. Šis mokymas įkvėpė daugelį kitų erezijų, kurios vėliau kėlė iššūkius Bažnyčiai, pavyzdžiui, manichėjų ir marcionitų doktrinas. Marcionitai, remdamiesi doketų idėjomis, ne tik neigė Kristaus tikrąją žmogystę, bet ir atmetė Senąjį Testamentą kaip blogio dievo kūrinį.
Bažnyčios mokymas apie įsikūnijimą tapo kertiniu krikščionių tikėjimo akmeniu, todėl kovai su doketų idėjomis buvo skiriamas ypatingas dėmesys. Nikėjos susirinkime (325 m.) ir vėliau Chalkedono susirinkime (451 m.) įtvirtinta tikėjimo formulė, skelbianti, kad Jėzus Kristus turi dvi prigimtis – dieviškąją ir žmogiškąją – viename asmenyje. Šis mokymas užkirto kelią erezijoms, kurios siekė paversti Kristų tik simboline ar dvasine figūra, paneigiant jo tikrą žmogiškumą.
Nors doketizmas buvo pasmerktas ir laikui bėgant išnyko, jo idėjos turėjo ilgalaikį poveikį. Kai kurie vėlesni mokymai, tokie kaip manicheizmas ar katarų erezija, dalijosi panašiu pasaulio ir kūno supratimu, kaip atsiejamu nuo dvasinio gyvenimo. Šios idėjos primena, kad teologiniai klausimai apie Dievo santykį su pasauliu ir įsikūnijimo esmę nuolat buvo krikščionybės istorijos dalis, reikalaujanti gilesnių apmąstymų ir atsakymų.