Katarų erezija – vienas reikšmingiausių viduramžių krikščionybės iššūkių, kuris sukrėtė Vakarų Europą ir tapo svarbiu įvykiu tiek religiniame, tiek politiniame kontekste. Katarų judėjimas, kuris buvo aktyvus nuo XI iki XIII amžiaus, daugiausiai paplito pietų Prancūzijoje (ypač Langedoke) ir dalyje Italijos. Katarai save vadino „geraisiais krikščionimis“, tačiau oficialioji Bažnyčia juos laikė pavojingais eretikais.
Katarų tikėjimas remiasi dualistiniu pasaulio suvokimu. Jie tikėjo, kad egzistuoja dvi pagrindinės jėgos: gera, kurią reprezentuoja dvasinis pasaulis, ir bloga, kuri yra materialus pasaulis. Katarai laikėsi nuomonės, jog pasaulį sukūrė blogio jėga, todėl visa, kas materiali, yra bloga. Šis požiūris juos atitolino nuo tradicinio krikščioniško mokymo, kuris materialųjį pasaulį suvokė kaip Dievo kūriniją. Katarai taip pat neigė Jėzaus Kristaus įsikūnijimą ir prisikėlimą fizine prasme, nes, anot jų, Dievo sūnus negalėjo tapti materialios blogio dalies dalimi.
Vienas svarbiausių katarų doktrinos elementų buvo asketizmas. Jie siekė gyventi dvasinį gyvenimą, atsisakydami pasaulietinių malonumų ir turto. Katarai griežtai pasmerkė santuoką, manydami, jog ji prisideda prie materialaus pasaulio tęstinumo. Jie taip pat atsisakė mėsos vartojimo, laikydami ją materialiu kūniškumo simboliu. Tikintieji siekė tapti „tobulaisiais“ – tai buvo aukščiausias dvasinio gyvenimo lygmuo, pasiekiamas tik tiems, kurie visiškai atsisakė materialių ryšių ir atsidavė dvasinėms praktikoms.
Katarai nepripažino oficialiosios Katalikų Bažnyčios autoriteto. Jie teigė, kad Bažnyčia tapo korumpuota institucija, siekiančia valdžios ir turtų, o ne dvasinio gyvenimo vedlė. Ši kritika buvo viena pagrindinių priežasčių, kodėl katarų judėjimas sulaukė tokio plataus palaikymo tarp paprastų žmonių, ypač tose vietovėse, kur Bažnyčios įtaka buvo laikoma neigiamai.
Bažnyčia katarų ereziją laikė grėsme savo autoritetui ir tikėjimo pagrindams. Pirmieji bandymai kovoti su šiuo judėjimu buvo teologinės diskusijos ir pamokslavimas, tačiau tai davė ribotų rezultatų. Popiežius Inocentas III paskelbė kryžiaus žygį prieš katarus, kuris įėjo į istoriją kaip Albigiečių karas. Šis žiaurus konfliktas, vykęs XIII amžiaus pradžioje, buvo nukreiptas ne tik prieš katarų bendruomenes, bet ir prieš visą pietų Prancūzijos regioną, kuris buvo katarizmo lopšys. Vienas garsiausių epizodų yra Beziers miesto žudynės 1209 metais, kai popiežiaus kariuomenė sunaikino miestą, nes negalėjo atskirti katarų nuo kitų gyventojų.
Kova su katarais buvo svarbus impulsas inkvizicijos atsiradimui. Ši institucija buvo sukurta siekiant identifikuoti ir persekioti ereziją. Katalikų Bažnyčios pastangomis katarizmas XIII amžiaus pabaigoje beveik išnyko, tačiau jo atmintis išliko kaip vienas ryškiausių pavyzdžių, kaip religinių idėjų konfliktai formavo Europos istoriją.
Katarų judėjimas paliko reikšmingą pėdsaką religijos ir kultūros istorijoje. Jų dvasinis siekis įveikti materialaus pasaulio trauką atskleidžia gilų viduramžių žmogaus troškimą rasti tikrąją tiesą ir artumą Dievui. Tačiau katarų konfliktas su oficialiąja Bažnyčia taip pat parodė, kaip skirtingos tikėjimo interpretacijos gali virsti smurtiniais susirėmimais. Katarizmo istorija primena, kad tikėjimo kelias dažnai buvo persipynęs su politinėmis, socialinėmis ir kultūrinėmis įtampomis, kurios formavo Europos civilizaciją.