Nestorijaus erezija yra viena svarbiausių teologinių diskusijų temų ankstyvojoje krikščionybės istorijoje. Ji kilo V amžiuje ir buvo susijusi su tuo, kaip tiksliai reikėtų suvokti Kristaus prigimtis ir Švenčiausiosios Mergelės Marijos vaidmenį Jėzaus gimime. Ši teologinė problema buvo viena iš esminių krikščionybės mokymo apie Kristų dalių ir sukėlė didžiulį susiskaldymą tarp teologų bei Bažnyčios vadovų.
Nestorijus buvo Konstantinopolio patriarchas, gyvenęs V amžiaus pradžioje. Jo vardas yra tiesiogiai susijęs su teologinėmis idėjomis, kurios iššaukė aštrias diskusijas apie Kristaus prigimtį. Nestorijus mokė, kad Kristuje egzistuoja dvi atskiros prigimtys – dieviškoji ir žmogiškoji. Jo požiūriu, šios prigimtys nėra sujungtos viena esybe, bet egzistuoja greta viena kitos. Tai reiškė, kad jis skyrė Jėzų kaip žmogų nuo Dievo Sūnaus kaip dieviškos būtybės.
Pagrindinė Nestorijaus teologinė problema kilo dėl Marijos pavadinimo „Theotokos“, kuris reiškia „Dievo Gimdytoja“. Nestorijus neigė, kad Marija gali būti vadinama „Dievo Gimdytoja“, nes, jo manymu, Marija pagimdė Jėzų kaip žmogų, o ne kaip Dievą. Jis teigė, kad Marija turėtų būti vadinama „Kristotokos“, t. y. „Kristaus Gimdytoja“, nes Kristus yra tas, kuris sujungia žmogiškąją ir dieviškąją prigimtis, bet jos lieka atskiros.
Nestorijaus mokymas sukėlė aštrias diskusijas ir buvo laikomas grėsme krikščioniškajai doktrinai. Vienas iš pagrindinių Nestorijaus oponentų buvo Aleksandrijos patriarchas Kirilas, kuris griežtai gynė nuostatą, kad Kristus yra viena esybė su dviem prigimtimis, kurios yra neatskiriamos ir sujungtos hipostatinėje vienybėje. Kirilas teigė, kad Jėzaus žmogiškoji prigimtis nebuvo atskirta nuo dieviškosios ir kad Marija tikrai gali būti vadinama „Dievo Gimdytoja“, nes ji pagimdė Jėzų, kuris yra ir tikras Dievas, ir tikras žmogus.
Diskusijos dėl Nestorijaus mokymo pasiekė kulminaciją 431 m., kai buvo sušauktas Efezo susirinkimas. Šiame susirinkime Bažnyčios tėvai svarstė Nestorijaus idėjas ir jų suderinamumą su tradicine krikščioniška doktrina. Efezo susirinkimas paskelbė Nestorijaus mokymą erezija ir patvirtino, kad Marija yra „Theotokos“, nes Kristus yra viena esybė, turinti dvi prigimtis – žmogiškąją ir dieviškąją, kurios yra neatskiriamai susijusios.
Nestorijaus erezija turėjo ilgalaikį poveikį Bažnyčios istorijai. Nors ji buvo oficialiai pasmerkta, kai kurie jo pasekėjai toliau laikėsi savo mokymo. Nestorijonizmas išliko tam tikrose Rytų Bažnyčiose, kurios atsiskyrė nuo oficialios krikščioniškos doktrinos. Tai sukėlė nuolatinį susiskaldymą krikščionių bendruomenėje, kuris išliko šimtmečius.
Teologiniu požiūriu Nestorijaus erezija parodė, kaip svarbu aiškiai apibrėžti Kristaus prigimtį ir Marijos vaidmenį išganymo istorijoje. Bažnyčia Efezo susirinkime patvirtino doktriną, kad Jėzus Kristus yra viena asmenybė, kurioje dieviškoji ir žmogiškoji prigimtis yra neatskiriamai sujungtos. Ši doktrina tapo vienu pagrindinių krikščioniškojo tikėjimo ramsčių.
Nestorijaus erezija skatina giliau mąstyti apie Kristaus prigimties ir Marijos vaidmens svarbą teologijoje. Ji atskleidžia, kaip teologiniai ginčai gali padėti Bažnyčiai aiškiau apibrėžti savo tikėjimą ir mokymą. Nors Nestorijus buvo pasmerktas kaip eretikas, jo ginčai prisidėjo prie krikščioniškos doktrinos vystymosi ir pagilino supratimą apie Kristaus dieviškumo ir žmogiškumo santykį. Tai istorinis liudijimas, kad net teologiniai konfliktai gali būti vaisingi, vedantys prie gilesnio tikėjimo suvokimo ir vienybės siekio.