Volteras, prancūzų švietimo epochos filosofas, garsėjo savo skvarbiu protu, aštria kritika ir ironija. Viena iš jo garsiausių frazių – „Jeigu Dievo nebūtų, jį reikėtų išrasti“ – tapo plačiai cituojama ir analizuojama tiek religiniuose, tiek filosofiniuose kontekstuose. Šie žodžiai atspindi Voltero įsitikinimą, kad Dievo idėja yra būtina moralės ir socialinės tvarkos palaikymui, net jeigu apie Dievo egzistenciją būtų diskutuojama.
Volteras, nors ir kritikavo tradicines religines institucijas bei jų netobulumus, nelaikė Dievo idėjos bereikalinga ar klaidinga. Priešingai, jis suvokė Dievą kaip būtiną moralinį pagrindą ir racionalios tvarkos garantą. Ši mintis kilo iš jo supratimo, kad žmonės, be aukštesnio autoriteto, galinčio nustatyti moralines vertybes, rizikuoja grimzti į chaosą. Volteras tikėjo, kad Dievas, net jei suvokiamas simboliškai ar abstrakčiai, yra kertinis visuomenės dorovės akmuo.
Jo frazė „Jeigu Dievo nebūtų, jį reikėtų išrasti“ buvo pirmą kartą užrašyta 1768 metais laiške, kuriame Volteras gynė būtinybę išlaikyti tikėjimą aukštesniąja būtybe. Jis rašė: „Jeigu Dievo nebūtų, jį reikėtų išrasti. Bet visa gamta šaukia, kad Jis egzistuoja.“ Šiais žodžiais filosofas ne tik pabrėžė savo deistinį požiūrį, pagal kurį Dievas yra visatos Kūrėjas, bet ir pripažino, kad tikėjimas Dievu yra būtinas žmogaus egzistencinei ir moralinei pusiausvyrai.
Voltero deizmas, kuriuo jis aiškino Dievą kaip visatos Kūrėją ir gamtos dėsnių įkvėpėją, buvo svarbi jo filosofinės sistemos dalis. Jis netikėjo į asmeninį Dievą, kuris įsikiša į pasaulio reikalus, tačiau matė Dievą kaip būtinybę, kad būtų paaiškinta visatos tvarka ir prasmė. Ši mintis atspindi švietimo epochos racionalų požiūrį į religiją, kur Dievas tampa ne dogmų, o filosofinių ir moralinių samprotavimų pagrindu.
Volteras taip pat aiškiai suvokė Dievo idėjos reikšmę socialinei tvarkai. Jis manė, kad tikėjimas Dievu veikia kaip moralės švyturys, kuris padeda žmogui suvokti savo atsakomybę ir laikytis dorovės principų. Be Dievo idėjos, anot Voltero, žmonės galėtų pateisinti blogį, nes jaustųsi atsakingi tik prieš save. Todėl jo teiginys išreiškia įsitikinimą, kad religija, net jei ne visada tobula, yra būtina žmogaus gyvenimo dalis.
Voltero frazė buvo ir atsakas ateizmo populiarėjimui jo laikais. Nors jis kritikavo religines institucijas už prietarus, neteisybes ir dogmatizmą, jis laikė ateizmą pavojingu, nes manė, kad be tikėjimo žmonės gali prarasti moralinį pagrindą. Jis rašė: „Tikėjimas Dievu yra būtinas kaip moralės pagrindas, net jei žmogus nėra religingas tradicine prasme.“
Voltero mintis „Jeigu Dievo nebūtų, jį reikėtų išrasti“ išlieka aktuali ir šiandien, nes ji kviečia mąstyti apie Dievo idėjos reikšmę žmogui ir visuomenei. Tai nėra tik klausimas apie Dievo egzistenciją – tai kvietimas permąstyti moralės, tvarkos ir dvasinio gyvenimo pagrindus. Voltero žodžiai primena, kad tikėjimas, net ir filosofine prasme, išlieka viena svarbiausių žmogaus dvasinio gyvenimo atramų.