Herezija – tai nukrypimas nuo tradicinio tikėjimo mokymo arba dogmos, laikomas klaidingu arba ereziniu religinės bendruomenės kontekste. Terminas kilęs iš graikų kalbos žodžio „hairesis“, reiškiančio pasirinkimą arba nuomonę. Krikščioniškoje tradicijoje herezija dažniausiai suprantama kaip sąmoningas atmetimas arba iškraipymas doktrinos, kuri yra laikoma esmine tikėjimo dalimi.
Istorijoje herezijos samprata iškilo dar ankstyvojoje Bažnyčios eroje, kai pradėjo formuotis oficialūs tikėjimo pagrindai. Vienas iš pirmųjų paminėjimų Šventajame Rašte randamas apaštalo Pauliaus laiškuose. Laiške Galatams jis perspėja apie „kitokią evangeliją“ ir ragina tikinčiuosius laikytis tiesos: „Bet nors ir mes ar angelas iš dangaus skelbtų jums kitokią evangeliją, nei mes jums paskelbėme, tebūna prakeiktas!“ (Gal 1, 8). Ši citata atskleidžia Bažnyčios ankstyvą susirūpinimą dėl klaidinančio mokymo plitimo ir tikėjimo vientisumo išsaugojimo.
Krikščionybės istorijoje herezijos sąvoka tapo neatsiejama nuo doktrininės ir teologinės kovos. Ankstyvaisiais amžiais įvairios grupės, pavyzdžiui, arijonai, gnostikai, pelagijonai, kėlė teologines diskusijas, kurios kartais peraugdavo į konfliktus. Nikėjos susirinkimas 325 m. buvo vienas iš pirmųjų bandymų oficialiai apibrėžti tikėjimą ir atmesti klaidingus mokymus. Arijonizmas, kuris neigė Jėzaus dieviškumą, buvo paskelbtas herezija, ir tai parodė, kaip svarbu buvo saugoti tikėjimo grynumą.
Šventasis Augustinas savo darbuose taip pat plačiai nagrinėjo herezijos temą. Jis rašė, kad „klysti galima, bet užsispyrusiai laikytis klaidos – pavojinga“. Ši mintis primena, kad herezijos šaknys glūdi ne tik intelektiniame nesusipratime, bet ir dvasiniame užsispyrime, kai žmogus atsisako pripažinti savo klaidą arba atsiversti tiesai.
Viduramžiais herezija tapo socialiniu ir politiniu reiškiniu. Tokie judėjimai kaip katarizmas ar valdiečiai kėlė iššūkį ne tik Bažnyčios doktrinai, bet ir jos autoritetui. Reakcija į šiuos judėjimus dažnai būdavo griežta – buvo kuriamos inkvizicijos institucijos, siekiančios išaiškinti ir sustabdyti klaidinančių mokymų skleidimą. Daugelyje atvejų tokių grupių persekiojimas atspindėjo ne tik rūpinimąsi tikėjimo apsauga, bet ir politinį susirūpinimą dėl visuomenės stabilumo.
Reformacijos laikotarpiu herezijos sąvoka tapo dar labiau politizuota. Martyno Liuterio, Johno Calvino ir kitų reformatorių idėjos katalikų Bažnyčiai atrodė erezinės, nors patys reformatoriai tvirtino grįžtantys prie pirminio tikėjimo ištakų. Tuo metu, kai vieni kovojo už „tiesos gryninimą“, kiti matė tai kaip pavojų tradicinei tvarkai ir vienybei.
Dvasine prasme herezija nėra vien tik intelektinė klaida. Tai ir dvasinės nuostatos klausimas. Šventasis Tomas Akvinietis rašė, kad „herezija kyla iš arogancijos ir pasipūtimo, nes žmogus labiau pasitiki savo supratimu nei Dievo mokymu per Bažnyčią“. Tai primena, kad klaidingas mokymas dažnai kyla ne tik iš nežinojimo, bet ir iš žmogaus širdies užkietėjimo.
Nepaisant istorinių peripetijų, herezija išlieka aktuali tema, nes ji atspindi žmogaus laisvę rinktis, taip pat ir galimybę klysti. Šventajame Rašte esantys perspėjimai bei Bažnyčios pastangos saugoti tikėjimą pabrėžia, kad tikėjimo vientisumas nėra savaime suprantamas dalykas. Tai yra nuolatinė atsakomybė, reikalaujanti tiek intelektinio nuolankumo, tiek dvasinės ištikimybės.