Dieviškoji šviesa yra dvasinė ir simbolinė sąvoka, reiškianti dieviškosios tiesos, meilės, išminties ir palaimos skleidimą į žmogaus gyvenimą bei pasaulį. Šviesa nuo seniausių laikų laikoma universaliu simboliu, susijusiu su aukščiausiomis vertybėmis, dieviškais apreiškimais ir žmogaus siekiu priartėti prie tobulumo.
Biblijoje šviesa dažnai minima kaip Dievo prigimties ir Jo veikimo simbolis. Pradžios knygoje sakoma: „Tebūna šviesa!“ Ir šviesa atsirado (Pr 1, 3). Tai parodo šviesos kaip gyvybės, kūrybos ir tvarkos simbolio reikšmę. Evangelijoje pagal Joną rašoma: „Aš esu pasaulio šviesa. Kas seka paskui mane, nevaikščios tamsoje, bet turės gyvenimo šviesą“ (Jn 8, 12). Čia šviesa simbolizuoja Jėzaus mokymus, kurie nukreipia žmoniją į tiesą ir išgelbėjimą.
Dieviškoji šviesa dažnai apibūdinama kaip apreiškimo forma, kuri apšviečia žmogaus protą ir sielą. Ji gali būti patiriama įvairiais būdais – per maldą, meditaciją, apmąstymus ar tiesiog dvasinį patyrimą. Daugelis mistikų ir šventųjų pasakojo apie dvasines vizijas, kuriose šviesa pasirodydavo kaip dieviškojo artumo ir malonės ženklas. Šviesa ne tik simbolizuoja dieviškąją tiesą, bet ir parodo žmogaus sielos sugrįžimą į šventumą ir vienybę su Kūrėju.
Sufizme, islamiškame misticizmo kelyje, šviesa taip pat užima svarbią vietą. Dieviškoji šviesa vadinama „nur“ ir apibūdinama kaip Dievo esybės spindesys. Ji laikoma keliu, vedančiu sielą į sąjungą su Dievu. Sufijų mokytojai moko, kad žmogaus širdis turi būti apvalyta nuo žemiškų prisirišimų, kad taptų tarsi veidrodis, atspindintis dieviškąją šviesą.
Budizme šviesa siejama su nušvitimu, arba „bodhi“. Tai dvasinė būsena, kai žmogus pasiekia visišką suvokimą ir laisvę nuo kančios. Nušvitimas budizmo tradicijoje yra kaip šviesos prasiveržimas tamsoje, išsklaidantis nežinojimą ir atskleidžiantis tikrąją tikrovę.
Šviesos simbolika taip pat dažna induizme. Šventė „Diwali“ – tai šviesos pergalės prieš tamsą, gėrio prieš blogį simbolis. Dieviškoji šviesa čia reiškia dvasinio gyvenimo kelrodį, kuris veda žmogų į aukštesnę būseną.
Šiuolaikinėje dvasinėje literatūroje dieviškoji šviesa dažnai interpretuojama kaip visatos energijos ar meilės išraiška. Ji skatina žmones suvokti save kaip neatsiejamą didesnės visumos dalį. Gregg Braden savo knygoje „Dieviškoji matrica“ rašo, kad visa materija egzistuoja tik veikiant tam tikrai sąmoningai jėgai, kurią galime vadinti dieviškąja šviesa.
Dieviškoji šviesa įkvepia žmoniją ieškoti tiesos, atjautos ir harmonijos. Ji skatina gilintis į savo vidinį pasaulį ir atsiverti dvasinėms patirtims. Tai simbolis, jungiantis skirtingas religijas ir tradicijas, parodantis, kad visos jos siekia žmogaus ryšio su tuo, kas aukščiau už kasdienį materialų pasaulį.