Dieviškoji taryba – tai biblinė sąvoka, apibūdinanti dvasinių būtybių susirinkimą ar bendruomenę, kurią sukūrė Dievas kaip savo dangiškosios tvarkos dalį. Ši sąvoka aptinkama įvairiuose Šventojo Rašto fragmentuose, kuriuose aprašomos Dievo sąveikos su dvasinėmis jėgomis, kaip antai angelais, serafimais, cherubais ar kitomis būtybėmis, kartais vadinamomis „sūnumis Dievo“. Šios jėgos buvo sukurtos bendradarbiauti su Dievu ir atlikti jam patikėtas užduotis tiek dangiškoje, tiek žemiškoje sferose.
Pirmieji šios tarybos pėdsakai randami Senajame Testamente. Pavyzdžiui, 82 psalmėje sakoma: „Dievas stovi dieviškosios tarybos susirinkime, jis sprendžia tarp dievų“ (Ps 82,1). Šioje psalmėje tarybos nariai, vadinami „dievais“, yra dvasinės būtybės, turinčios Dievo duotus įgaliojimus. Dievas čia įvertina jų veiksmus ir pasmerkia už neteisingumą bei korupciją. Ši psalmė atskleidžia, kad tarybos nariai buvo pašaukti vykdyti teisingumą, tačiau daugelis jų nukrypo nuo savo paskirties.
Dieviškosios tarybos sampratą papildo ir kiti Rašto tekstai. Jobo knygoje aprašomas epizodas, kai Dievas kviečia tarybos narius susirinkti, ir tarp jų pasirodo Šėtonas (Job 1, 6-12). Čia tarybos nariai vadinami „Dievo sūnumis“. Toks Dievo ir tarybos narių bendravimas rodo jų dalyvavimą dangiškuosiuose reikaluose bei jų įtaką žemiškoms situacijoms.
Kai kurie mokslininkai ir teologai tarybos idėją sieja su Dievo suverenumu ir noru pasidalinti savo valdžia ne tik su žmonėmis, bet ir su dvasinėmis būtybėmis. Tačiau šios būtybės, kaip ir žmonės, turi laisvą valią, todėl kai kurie tarybos nariai pasuko maišto keliu. Pvz., Pradžios knygoje aprašoma „Dievo sūnų“ sąjunga su žmonių dukromis (Pr 6, 1-4), kurią dažnai interpretuoja kaip tarybos narių nepaklusnumo pavyzdį.
Naujajame Testamente Jėzus dažnai pristatomas kaip tas, kuris atneša galutinį sprendimą ir atkuria Dievo tvarką, kurią tarybos nariai iškraipė. Laiške kolosiečiams rašoma, kad Kristus „nusiginklavo kunigaikštystes ir valdžias, viešai jas sugėdino ir šventė pergalę“ (Kol 2, 15). Tai parodo, kad Jėzus yra aukščiau už visas dvasines jėgas ir kad per jį įmanoma išspręsti žmogaus ir visatos problemas.
Dieviškoji taryba teologijoje kelia ir praktinių klausimų. Ji atskleidžia dvasinės tikrovės sudėtingumą ir rodo, kaip žmogus yra įtrauktas į dangiškąją kovą tarp Dievo tvarkos ir sukilimo jėgų. Be to, ši sąvoka primena, kad nors dvasinės būtybės turi didelę galią, galutinis žodis ir valdžia priklauso Dievui. Jėzus, būdamas Dievo Sūnus, yra vienintelis tarpininkas, kuris gali užtikrinti tikrąją harmoniją tarp Dievo, tarybos ir žmonijos.