„Dieviškoji lygtis“ – tai metaforinė sąvoka, simbolizuojanti žmonijos siekį suvokti giliausius egzistencijos principus ir visatos veikimo dėsnius. Fizikos pasaulyje tai susiję su bandymu sukurti vieningą teoriją, kuri paaiškintų visas fizikos jėgas – gravitaciją, elektromagnetizmą, silpnąsias ir stipriąsias branduolines sąveikas. Ši teorija, dar vadinama „viską paaiškinančia teorija“, galėtų tapti svarbiausiu moksliniu atradimu, iš esmės pakeičiančiu mūsų supratimą apie pasaulį.
Fizikos istorija rodo, kad didieji atradimai ne tik keitė mokslo paradigmas, bet ir darė įtaką visai žmonijai. Niutonas, aprašydamas gravitaciją, sukūrė pagrindą pramonės revoliucijai, o Maksvelo elektromagnetizmo dėsniai leido suklestėti elektros energijos naudojimui. Einšteino reliatyvumo teorijos ir kvantinė mechanika tapo pagrindu šiuolaikinėms technologijoms. Fizikas Michio Kaku, savo knygoje taip pat pavadintoje „Dieviškoji lygtis“, pabrėžia, kad ateityje galime būti dar vienos revoliucijos liudininkais, jei pavyktų surasti tą vienintelę formulę, apjungiančią visatos dėsnius.
Tokios lygties egzistavimas būtų ne tik mokslinis proveržis. Tai atvertų duris atsakymams į klausimus, kurie šimtmečius jaudino filosofus, mokslininkus ir teologus. Kas atsitiko prieš Didįjį sprogimą? Ką reiškia laikas ir erdvė? Ar yra kitų visatų, o gal net alternatyvių dimensijų? Kaip mūsų visata susijusi su tais, kurie ją stebi, – su mumis, žmonėmis? Šie klausimai rodo, kad „Dieviškoji lygtis“ yra ne tik apie fiziką, bet ir apie žmonijos vietą kosminėje tvarkoje.
Mokslininkai ilgą laiką bandė suderinti dvi didžiąsias XX a. teorijas – bendrąją reliatyvumo teoriją ir kvantinę mechaniką. Pirmoji puikiai paaiškina didžiųjų kosminių struktūrų, tokių kaip planetos ir galaktikos, judėjimą, o antroji – mikrodalelių elgesį subatominiame lygmenyje. Tačiau šios teorijos nesuderinamos tarpusavyje. Tai yra esminis barjeras „Dieviškosios lygties“ paieškose. Stygų teorija, kurią palaiko tokie mokslininkai kaip Michio Kaku, yra viena perspektyviausių kandidatų šiai užduočiai atlikti. Ji teigia, kad visos dalelės yra maži vibraciniai stygų segmentai, egzistuojantys daugiadimensinėje erdvėje.
Šioje vietoje filosofija ir religija randa sąlyčio taškų su mokslu. „Dieviškoji lygtis“ tampa metafora dvasiniam ir intelektualiniam žmogaus siekiui suprasti tikrovę. Tiek teologai, tiek mokslininkai klausia, ar visatos dėsniai atskleidžia aukštesnį kūrybinį planą. Kai kurie mano, kad gamtos dėsnių grožis ir paprastumas yra Dievo „parašas“. Pasak fiziko Stepheno Hawkingo, jei rastume tokią lygtį, „mes pažintume Dievo mintis“.
„Dieviškoji lygtis“ taip pat yra kultūrinė idėja, kelianti klausimus apie žmonijos vietą visatoje. Ar esame atsitiktinumas, ar būtinybė? Jei mūsų egzistencija turi prasmę, kaip tai atsispindi mus supančios tikrovės struktūroje? Šie klausimai neatsiejami nuo religinio mąstymo, kuris, kaip ir mokslas, siekia rasti tvarką chaose.
Galutinės „Dieviškosios lygties“ atradimas galėtų tapti moksliniu šimtmečio laimėjimu, tačiau jos paieškos kelias yra ne mažiau reikšmingas. Jis skatina žmones tyrinėti, klausti ir ieškoti ryšio tarp mokslo, filosofijos ir dvasinio gyvenimo. Kaip teigia Michio Kaku, ši lygtis galėtų būti raktas ne tik į visatos paslaptis, bet ir į mūsų pačių supratimą, kodėl mes egzistuojame.