Dieviškoji dalelė, dar žinoma kaip Higso bozonas, yra fundamentalioji fizikos dalelė, kurios egzistavimą patvirtino mokslininkai 2012 metais, atlikdami eksperimentus Didžiajame hadronų priešpriešinių srautų greitintuve (LHC) Šveicarijoje. Higso bozono atradimas yra vienas svarbiausių šiuolaikinės fizikos pasiekimų, nes ši dalelė padeda suprasti, kaip visata įgijo savo dabartinę struktūrą.
Higso bozonas yra susijęs su Higso lauku, kuris, pagal standartinį dalelių fizikos modelį, yra esminis visatos elementas. Higso laukas egzistuoja visur ir yra atsakingas už dalelių masės suteikimą. Kai dalelės sąveikauja su šiuo lauku, jos įgyja masę – tai lemia, kodėl, pavyzdžiui, protonai, neutronai ar elektronai turi masę, o fotonai, sąveikaujantys kitaip, lieka be masės.
Šis atradimas turi gilų mokslinį ir filosofinį poveikį. Higso bozonas dažnai vadinamas „dieviškąja dalele“ dėl jos svarbos paaiškinant materijos kilmę ir struktūrą, nors šis pavadinimas yra labiau metaforiškas nei tikslus. Jis kilo iš knygos „Dievo dalelė: jei visata yra atsakymas, koks yra klausimas?“ (autorius – fizikas Leonas Ledermanas), kur pavadinimas buvo pasirinktas, siekiant pritraukti visuomenės dėmesį.
Nepaisant pavadinimo, Higso bozonas neturi tiesioginių religinių ar dvasinių konotacijų. Tačiau jo atradimas paskatino diskusijas apie visatos sandarą, tvarką ir giluminius fizikos dėsnius, kuriuos kai kas laiko stebuklingais ar dieviškos prigimties.
Higso bozono aptikimas suteikė mokslui galimybę įtvirtinti standartinį dalelių fizikos modelį kaip vieną iš tiksliausių mūsų turimų teorijų apie materijos ir visatos struktūrą. Tai taip pat atvėrė naujas duris tolesniems tyrimams, kurie galėtų padėti atsakyti į klausimus apie tamsiąją materiją, tamsiąją energiją ir tai, kas slypi už šiuo metu žinomų fizikos dėsnių.