Emancipacija, kilusi iš lotyniško žodžio emancipare („laisvinti iš rankos“), yra procesas, kuriuo individas ar grupė atsiskiria nuo priklausomybės, įgyja autonomiją ir savarankiškumą. Šis terminas turi plačią reikšmių skalę ir gali būti taikomas tiek asmeninei, tiek visuomeninei, politinei ar religinei sferai. Emancipacija siejama su išsilaisvinimu iš suvaržymų, kurie dažniausiai būna socialinio, kultūrinio ar religinio pobūdžio. Tai procesas, leidžiantis individui ar grupei perimti kontrolę už savo gyvenimą ir sprendimus.
Religiniame kontekste emancipacija dažniausiai reiškia atsiskyrimą nuo tradicinių religinių hierarchijų, normų ar dogmų. Ji pasireiškia įvairiais būdais: nuo asmeninės vidinės dvasinės laisvės iki kolektyvinės visuomenės religinės struktūros pertvarkos. Emancipacija nėra vien apie atsiskyrimą nuo religijos – ji gali reikšti ir naujų religinių formų kūrimą ar alternatyvių dvasinių kelių paiešką.
Vienas ryškiausių emancipacijos pavyzdžių istorijoje yra žydų emancipacija Europoje, prasidėjusi XVIII amžiuje, Apšvietos epochoje. Žydai, kurie ilgą laiką buvo diskriminuojami socialiai ir politiškai, pradėjo siekti lygių teisių su kitais piliečiais. Tai buvo ne tik teisinis ir politinis procesas, bet ir vidinis bendruomenės virsmas – daugelis žydų pradėjo įsilieti į pasaulietinę visuomenę, atsisakydami griežto rabinų valdymo arba ieškodami naujų būdų derinti savo religinius įsitikinimus su modernumu. Tačiau šis procesas kėlė prieštaravimų tiek pačioje žydų bendruomenėje, tiek platesnėje visuomenėje, kur dažnai susidurdavo su antisemitizmu ir pasipriešinimu.
Kitas emancipuojantis judėjimas – moterų religinė emancipacija. Tradicinėse religijose moterys dažnai buvo priskirtos antraeiliam vaidmeniui, laikomos iš esmės priklausomomis nuo vyrų. Feministinės teologijos atsiradimas XX amžiuje skatino permąstyti moterų vaidmenį religijoje. Moterys pradėjo reikalauti lygių galimybių tapti religinėmis vadovėmis, dalyvauti sakramentuose ar atlikti svarbiausius kulto vaidmenis. Pavyzdžiui, protestantizme moterų įšventinimas į kunigus ar vyskupus tapo reikšmingu žingsniu emancipacijos link, nors šis pokytis kai kuriose denominacijose susidūrė su stipriu pasipriešinimu.
Religinėje filosofijoje emancipacija taip pat siejama su žmogaus dvasinio augimo procesu. Kai kurie teologai ir filosofai, kaip Friedrichas Schleiermacheris ar Paulo Freire, kalbėjo apie žmogaus dvasios išlaisvinimą per tikėjimą, sąmonės plėtrą ir refleksiją. Emancipacija čia suprantama kaip žmogaus siekis atsikratyti išorinių ir vidinių suvaržymų, kurie trukdo pilnaverčiam gyvenimui ar dvasiniam tobulėjimui.
Emancipacija glaudžiai susijusi ir su sekuliarizacija. Sekuliarizacija kaip visuomenės procesas dažnai yra suprantama kaip atsiskyrimas nuo religinio autoriteto, kai religinės normos nebėra dominuojančios politikoje, švietime ar kasdienėje visuomenės veikloje. Kai kurių mąstytojų požiūriu, sekuliarizacija yra tam tikra kolektyvinės emancipacijos forma, leidžianti žmonėms kurti savarankiškas pasaulėžiūras ir gyventi pagal savo sąžinę, o ne tradicines religines dogmas.
Religinė emancipacija nėra be iššūkių. Ji dažnai susiduria su tradicijų gynėjais, kurie pabrėžia religinio tęstinumo svarbą, bijodami, kad pokyčiai gali sugriauti bendruomenės tapatybę. Emancipacijos procesai taip pat gali lemti įtampas tarp kartų ar socialinių grupių, nes ne visi individai ar bendruomenės yra pasirengę priimti pokyčius vienodu tempu.
Galima sakyti, kad emancipacija yra nuolatinis žmonijos ir religijos santykių virsmas. Kaip sakė teologas Rudolfas Otto, „religija nuolat kinta kartu su žmogaus sąmone, tačiau tikroji religijos esmė – transcendencija – visada išlieka pastovi“. Ši mintis puikiai atspindi emancipacijos dinamiką, kurioje permainos yra neatskiriama dvasinio augimo dalis, bet tuo pat metu reikalauja giluminio supratimo apie tradicijas ir jų reikšmę žmogui bei visuomenei.