Sinoikizmas – tai taikus skirtingų religijų sambūvis, kai kelios religinės tradicijos sugyvena nesistengdamos viena kitai primesti savo normų ar įsitikinimų. Sinoikizmo esmė – abipusė pagarba ir tolerancija, leidžianti skirtingoms religinėms sistemoms veikti greta viena kitos neprarandant savo tapatybės. Šis fenomenas pastebimas įvairiose istorinėse ir kultūrinėse aplinkose, kur socialinės ar politinės sąlygos sudarė palankias aplinkybes tokiai pusiausvyrai.
Vienas iš sinoikizmo pavyzdžių yra Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje vyravusi religinė tolerancija. Šioje multikultūrinėje ir daugiatautėje valstybėje sugyveno krikščionybė, judaizmas, islamas, pagoniškosios tradicijos, o religijų konfliktai buvo minimalūs. Tai leido įvairioms bendruomenėms išlaikyti savo identitetą ir kartu kurti bendrą visuomeninę sanklodą.
Kitas sinoikizmo pavyzdys aptinkamas Kijevo Rusioje, kur senoji slavų religija sugyveno su judaizmu ir kitomis religinėmis tradicijomis. Šis sambūvis įmanomas, kai vyrauja supratimas, kad skirtingos religijos nebūtinai prieštarauja viena kitai, o gali papildyti visuomeninį gyvenimą.
Islamo laikų Ispanijoje taip pat buvo puoselėjamas sinoikizmas. Musulmonai toleravo žydus ir krikščionis, pripažindami juos kaip „Rašto žmones“. Šis sambūvis skatino intelektualinius ir kultūrinius mainus, kurie atspindėjo skirtingų religijų bendradarbiavimą mokslinių, filosofinių ir meninių siekių srityje. Tokia aplinka, nors ne visada ideali, atvėrė galimybes kurti bendrus kūrinius ir skleisti žinias.
Hetitų karalystėje sinoikizmas pasireiškė daugybės skirtingų kultų taikiu koegzistavimu. Hatų, huritų ir luvių kultai turėjo savas kalbas, šventyklas ir dievybių panteonus, tačiau jų sambūvis rodo, kad religinė įvairovė galėjo egzistuoti be reikšmingų konfliktų. Tokia pusiausvyra leido hetitų karalystei funkcionuoti kaip vieningai, tačiau kultūriškai ir religiniu požiūriu įvairiai valstybei.
Kinijoje sinoikizmas buvo matomas konfucianizmo, daoizmo ir budizmo santykiuose. Šios trys religinės tradicijos, nors iš pradžių egzistavo kaip atskiri reiškiniai, ilgainiui pradėjo vieni kitus veikti. Laikui bėgant, jos sukūrė tam tikrą simbiozę, kurioje kiekviena tradicija įgavo savitą vaidmenį kinų kultūroje ir religiniame gyvenime. Nors jų sambūvis ne visada buvo taikus, iš jų susidaręs „kiniškas“ religinis modelis yra puikus sinoikizmo ir vėlesnio sinkretizmo pavyzdys.
Sinoikizmas nėra absoliuti būsena. Jis egzistuoja tol, kol yra palaikoma tam tikra pusiausvyra. Pusiausvyrai suirus, sinoikizmas gali būti pakeistas sinkretizmu – kai religijos pradeda jungtis ir sudaryti naujus religinės praktikos ir tikėjimo modelius, arba viena iš religijų gali įsigalėti, išstumdama kitas. Tokios transformacijos dažniausiai vyksta dėl politinių, socialinių ar kultūrinių veiksnių, kurie skatina arba taikų, arba konfliktišką sambūvį.
Sinoikizmo reiškinys atspindi galimybę religijoms gyventi šalia viena kitos be priešiškumo. Tai ne tik parodo, kad įvairovė gali egzistuoti be konflikto, bet ir atskleidžia, kaip skirtingos tradicijos gali praturtinti viena kitą. Vis dėlto, sinoikizmas reikalauja nuolatinio abipusio supratimo ir tolerancijos, be kurios šis taikus sambūvis tampa trapus.