Dieviškasis ambivalentiškumas yra viena iš pagrindinių dievybių savybių, kuri išreiškia jų dvilypumą, prieštaringumą ir nenuspėjamumą. Religinėje ir mitologinėje pasaulėžiūroje dievai retai būna vienalyčiai ar pastovūs. Jie dažnai pasižymi tiek kūrybinėmis, tiek griaunamosiomis galiomis, o jų poelgiai gali būti netikėti ar net prieštaraujantys įprastoms moralinėms normoms. Ši dieviškumo savybė dažnai siejama su jų absoliutumu – laisve elgtis pagal savo valią, nepriklausomai nuo žmogiškų lūkesčių.
Islamo teologijoje Alacho visagalybė pasireiškia jo nenuspėjamumu, kuris gali būti laikomas ambivalentišku. Pavyzdžiui, jei Korano tekstuose kalbama skirtingai apie tą patį reiškinį, tai suvokiama ne kaip prieštaravimas, o kaip dieviškos valios laisvė. Panašiai ir Izraelio Jahvė – nors jis dažnai baudžia, kartais ta pati situacija sulaukia atlaidumo. Dievybės nenuspėjamumas išryškina jų transcendenciją ir visišką laisvę veikti pagal savo prigimtį, kuri dažnai yra nesuprantama žmogui.
Ambivalentiškumas atsispindi ir dievų prigimtyje bei jų globojamose sferose. Babiloniečių meilės deivė Ištar tuo pačiu metu yra ir karo deivė. Graikų Apolonas, būdamas gydymo ir menų globėjas, taip pat yra mirties ir naikinimo dievas. Toks prieštaringumas dažnai įkūnija dievybių kaip visapusiškų esybių idėją, kurios apima ir kūrimo, ir griovimo galias.
Dvinarės struktūros mitologijoje atspindi prieštaringų principų veikimą per dvi artimai susijusias figūras. Tai gali būti dieviškieji dvyniai, kurių vienas siejamas su šviesa ir dangumi, o kitas – su tamsa ir požemiais. Pavyzdžiui, irokėzų mitologijoje dvyniai Joskecha ir Taviskaronas simbolizuoja gėrio ir blogio jėgas. Panašios struktūros pastebimos ir lietuvių sakmėse, kur Dievas kuria naudingus gyvūnus, o Velnias – žmogui kenksmingus gyvūnus, pelkes ar kitus pavojus. Tokios dvilypės struktūros pabrėžia kosmoso įtampą tarp priešingų jėgų, kurios drauge formuoja pasaulio tvarką.
Zaratustrizme šis dualizmas įgauna kosminį mastą: dvi dvynės dvasios – Spenta Mainju („Gerasis mąstymas“) ir Angra Mainju („Blogasis mąstymas“) – įkūnija gėrio ir blogio jėgas. Šių jėgų konfliktas apima visą Kosmosą ir visus pasaulio įvykius, o jų galutinė akistata bus išspręsta pasaulio pabaigoje.
Triksteriai yra specifinė dievų ar mitinių veikėjų grupė, kuri ypač ryškiai išreiškia dieviškąjį ambivalentiškumą. Jie yra gudrūs, nenuspėjami ir dažnai elgiasi prieštaraudami nusistovėjusioms normoms. Triksterių elgesys yra paradoksalus – jie gali būti ir kūrėjai, ir griovėjai, vienu metu padedantys aukštesnėms dievybėms, bet kitą akimirką kelia sumaištį. Skandinavų Lokis yra vienas žymiausių triksterių, kuris padeda Torui ir Odinui, tačiau tuo pačiu metu sukėlė pasaulį niokojančią Ragnaroko katastrofą.
Triksteriai dažnai peržengia moralės, lyties ar elgesio normas. Kai kuriose kultūrose šamanai, atlikdami triksterių vaidmenį, elgiasi ekscentriškai – rengiasi priešingos lyties drabužiais, šėlioja ar kalba dviprasmiškai. Triksterių veikla gali atrodyti destruktyvi, tačiau ji dažnai atskleidžia slapčiausias tiesas arba sugriauna sustabarėjusias normas, leisdama atsirasti naujai tvarkai.
Gilbertas Chestertonas savo romane „Žmogus, kuris buvo Ketvirtadienis“ pavaizdavo triksterišką veikėją, kurio nenuspėjamumas ir paradoksalus elgesys galiausiai parodo dieviškąją tiesą. Triksteriai nėra tiesiog „pokštininkai“ – jų veiksmai kelia nerimą ir chaosą, tačiau per tai jie griauna sustabarėjusias struktūras ir atveria naujas galimybes.
Dieviškasis ambivalentiškumas, dvinarės struktūros ir triksteriai kartu parodo, kaip religijoje ir mitologijoje išreiškiama sudėtinga pasaulio prigimtis. Šie elementai atspindi žmogaus pastangas suprasti ne tik harmoniją ir tvarką, bet ir chaosą bei prieštaravimus, kurie kartu sudaro vieningą kosminę visumą.
Triksterių archetipas, nors kilęs iš mitologijos ir religijos, gali būti pritaikomas ir analizuojant realius žmones, ypač tuos, kurie savo elgesiu ar asmenybe provokuoja, griauna nusistovėjusias normas arba netikėtai keičia visuomenės ar kultūros trajektorijas. Triksterių charakteristikos apima nenuspėjamumą, provokaciją, taisyklių laužymą, humoro naudojimą, dvilypumą ir gebėjimą išbalansuoti tradicinę tvarką. Štai keletas žinomų figūrų, kurios gali būti laikomos moderniais triksteriais:
Donaldas Trumpas kaip triksteris
Donaldą Trumpą kai kurie analitikai ir komentatoriai iš tiesų priskiria triksterio archetipui dėl jo nenuspėjamo elgesio, provokuojančio bendravimo ir nuolatinio nusistovėjusių taisyklių laužymo. Trumpo politinė karjera buvo grįsta netradiciniais metodais – jis dažnai ignoravo įprastus politinio elgesio standartus, naudojo humorą, aštrią retoriką ir konfliktų eskalavimą kaip savo pagrindinius įrankius.
Jo nenuspėjamumas ir gebėjimas keisti žaidimo taisykles buvo matomi ne tik politikoje, bet ir komunikacijoje – pavyzdžiui, socialinės medijos (ypač „Twitter“) naudojimas tapo jo tiesioginio ryšio su žmonėmis priemone, kartu apeinant tradicinius žiniasklaidos kanalus. Jo kalbos, dažnai perpildytos hiperbolėmis ir prieštaringais teiginiais, veikė kaip „triksteriški“ įrankiai, sugriaunantys nusistovėjusius politinio diskurso standartus.
Be to, Trumpas dažnai žaidė su dviprasmiškumu ir chaosu: vieną akimirką jis galėjo atrodyti draugiškas ir paslaugus, o kitą – aštrus ir konfliktiškas. Šis savybių derinys buvo ne tik neįprastas, bet ir pritraukiantis dėmesį. Dėl šios priežasties jo veikla ir asmenybė kėlė stiprias emocijas – tiek susižavėjimą, tiek pasipiktinimą.
Tačiau svarbu pažymėti, kad nors Trumpas gali turėti kai kurių triksteriškų savybių, jis nėra „klasikinis triksteris“ tiesiogine prasme. Triksteriai dažnai veikia ne tik savo, bet ir bendruomenės ar visuomenės naudai, net jei tai vyksta netiesiogiai. Trumpo veiksmai dažnai buvo suvokiami kaip orientuoti į asmeninę naudą ar įvaizdį, todėl galima diskutuoti, kiek jie iš tiesų atitiko triksterio, kaip socialinių normų griovėjo ir naujovių įkvėpėjo, archetipą.
Kiti žinomi žmonės, kurie atitinka triksterio archetipą
- Elonas Muskas – Jis dažnai veikia kaip inovacijų triksteris. Provokuojantis elgesys socialiniuose tinkluose, nenuspėjami pareiškimai apie „Twitter“ ateitį ar idėjos, tokios kaip kolonizuoti Marsą, griauna tradicinę verslo kultūrą. Jo nenuspėjamumas ir polinkis žaisti su chaotiškais viešųjų ryšių metodais leidžia jį laikyti moderniu triksteriu.
- Andy Warholas – Popmeno judėjimo lyderis, kuris iš esmės perrašė meno pasaulio taisykles. Jo darbai ir asmenybė buvo pilni ironijos, dviprasmiškumo ir normų laužymo, priversdami visuomenę permąstyti meno prasmę.
- Sacha Baron Cohen – Kaip Boratas ir kiti jo personažai, Cohenas atlieka klasikinį triksterio vaidmenį. Jis peržengia socialines ir kultūrines ribas, naudodamas humorą ir provokaciją, kad atskleistų visuomenės veidmainystę ir trūkumus.
- Oscar Wilde – XIX a. rašytojas ir dramaturgas, kuris savo aštriu protu, paradoksais ir visuomenės taisyklių pašaipa ne tik sukūrė nepamirštamus literatūros kūrinius, bet ir pats tapo kultūrine figūra, primenančia triksterį.
Triksteriai, nesvarbu, ar jie būtų mitologiniai veikėjai, ar realūs žmonės, skatina permąstyti nusistovėjusias normas, provokuoja pokyčius ir atveria naujas galimybes. Jie dažnai kelia sumaištį, tačiau per tai atskleidžia paslėptas tiesas arba griauna neefektyvias sistemas. Ar jie mylimi, ar nekenčiami, jų poveikis visuomenei retai būna neutralus.