Nathano Söderblomo „Kildintojo“ hipotezė, pristatyta jo veikale „Tikėjimo Dievu tapsmas“, siūlo unikalų požiūrį į religijos pradžią, remiantis „Kildintojo“ (Urheber) idėja. Söderblomas atmeta tiek evoliucionistines, tiek antievoliucionistines teorijas, kurias propagavo tokie tyrėjai kaip Wilhelm Schmidt ar Andrew Lang, ir pateikia alternatyvią sampratą, kad religijos ištakos slypi pirmapradėje „Kildintojo“ figūroje. Šis „Kildintojas“ yra ne tik pasaulio kūrėjas, bet ir pirmykštės tvarkos, kulto bei socialinių praktikų įkūrėjas.
Söderblomas pabrėžia, kad „Kildintojas“ yra esminė figūra, susijusi su pirmosiomis religinėmis idėjomis ir mitais. Jis nėra tik abstraktus dvasinės galios įsikūnijimas ar sielos idėjos plėtotė – tai asmuo arba būtybė, nuo kurios viskas prasideda. „Kildintojas“ kuria pasaulį, augalus, gyvūnus, dievybes ir net genties istoriją. Jis taip pat yra pirmųjų ritualų ir kultinių praktikų įkūrėjas. Tačiau unikalus Söderblomo požiūris slypi tame, kad „Kildintojas“ nėra laikomas objektu, vertingu kultinei praktikai ar garbinimui. Atlikęs savo užduotį, jis „išeina“, pasitraukdamas toli nuo žmonių pasaulio. Tai skiria jį nuo kitų mitologinių figūrų, tokių kaip mirę protėviai ar kultūriniai didvyriai, kurie dažnai lieka glaudžiai susiję su žmonių bendruomene.
„Kildintojo“ vaidmuo apima visus nepaaiškinamus dalykus – nuo pasaulio sukūrimo iki sudėtingų reiškinių, tokių kaip mirties atsiradimas. Šis veikėjas dažnai pasirodo mituose kaip galia, kuri organizuoja chaosą ir įveda tvarką. Įdomu tai, kad Söderblomas nepateikia „Kildintojo“ kaip aiškaus pirmapradžio monoteizmo įrodymo. Jo teorijoje gali būti ne vienas „Kildintojas“, o tai leidžia kalbėti apie polifunkcinį religijos pobūdį ankstyviausiose stadijose.
Svarbu pažymėti, kad „Kildintojas“ nėra asmeniškai garbinamas. Tai jį išskiria iš kitų religinių figūrų, kurios dažniausiai tampa kulto objektu. Söderblomo teorijoje „Kildintojas“ lieka fone kaip pirmapradis kūrėjas, o religijos evoliucija vėliau apima dievybių, protėvių ir ritualų, orientuotų į bendruomenę, plėtotę. Šis požiūris parodo, kad religijos kilmė, pasak Söderblomo, yra ne vien dvasinių galių ar sielos idėjų pasekmė, bet veikiau siejama su organizuotu pasaulio ir tvarkos įvedimu per asmenį ar būtybę, kuri inicijuoja šią tvarką.
„Kildintojo“ hipotezė sulaukė dėmesio, tačiau taip pat buvo kritikuojama. Vienas pagrindinių kritikos taškų yra tai, kad „Kildintojo“ samprata ne visada atitinka empirinę medžiagą ir gali būti per daug supaprastinta, bandant pritaikyti universalią kategoriją skirtingoms kultūroms. Taip pat iškilo klausimų, ar „Kildintojo“ idėja gali būti laikoma tikra religijos pradžia, nes ji remiasi mitologinėmis pasakojimo struktūromis, kurios dažnai yra jau sudėtingos ir susijusios su konkrečių kultūrų tradicijomis.
Nepaisant kritikos, Söderblomo teorija yra reikšminga, nes ji pabrėžia asmeninį ir kūrybinį elementą religijos pradžioje. Ji suteikia alternatyvą grynai abstraktiems ar simboliniams aiškinimams ir skatina naują diskusiją apie tai, kaip žmonės suvokė pasaulio pradžią, tvarką ir pirmuosius religinius veiksmus. Söderblomo „Kildintojas“ atskleidžia, kad religija nuo pat pradžių buvo susijusi ne tik su dvasine patirtimi, bet ir su socialine bei kultūrine organizacija, kurią inicijavo pirmapradės kūrybos figūros.