Fetišizmas ir animizmas yra dvi svarbios religijos fenomeno sampratos, kurios bėgant laikui sulaukė plataus tyrėjų dėmesio. Abi sąvokos atspindi žmonijos bandymus paaiškinti pasaulį, kuris supa, bei sukurti prasminę sąsają tarp žmonių ir juos veikiančių nematomų jėgų.
Fetišizmo terminas kilo iš portugališko žodžio „feitico“, reiškiančio „padirbtas“ ar „padarytas“. Portugalai, susidūrę su Vakarų Afrikos kultūra, pastebėjo, kad vietiniai gyventojai ypatingą dėmesį skiria tam tikriems daiktams, kurie buvo laikomi turinčiais ypatingų galių. Tokie daiktai, vadinami fetišais, tapdavo garbinimo objektais. Fetišizmas grindžiamas tikėjimu, jog tam tikras daiktas gali turėti antgamtinę galią arba veikti kaip tarpininkas tarp žmogaus ir dvasių pasaulio. Daiktai, laikomi fetišais, nebūtinai yra estetiškai patrauklūs. Tai gali būti paprastas žolių kuokštas arba grubiai išskobtas dievo stabas. Svarbiausia – jų sąsaja su tikėjimu, kad jie talpina arba perteikia galingas dvasines jėgas. Tuo metu, kai fetišizmas buvo pirmą kartą aprašytas Charles’o de Brosses veikale 1760 metais, šis reiškinys buvo laikomas specifiniu tam tikrų „primityvių“ kultūrų religijos bruožu. Tačiau dabartiniai tyrinėtojai pabrėžia, kad toks požiūris yra supaprastintas ir dažnai nepakankamai atspindi religinio gyvenimo sudėtingumą.
Animizmo samprata buvo išplėtota anglų antropologo Edwardo Burnetto Tyloro XIX amžiaus pabaigoje. Animizmas grindžiamas tikėjimu, kad viskas, kas gyva, ir net kai kurie negyvi objektai turi sielą arba dvasią. Siela suvokiama kaip „antrasis aš“, kuris gali egzistuoti nepriklausomai nuo fizinio kūno. Ši koncepcija siejama su žmogaus ribiniais išgyvenimais, tokiais kaip sapnai, mirtis ar ypatingos sąmonės būsenos. Tyloro teigimu, animizmas yra pirmapradė religijos forma, iš kurios išsivystė kitos religinės sistemos. Pavyzdžiui, po mirusiųjų dvasių garbinimo, arba protėvių kulto, atsirado politeizmas, o vėliau – monoteizmas. Tyloras manė, kad religijos raida yra nuosekli ir evoliucinė, tačiau jo požiūris buvo kritikuojamas dėl supaprastinimo. Tyrinėtojai pastebėjo, kad izoliuotos kultūros turi ne tik paprastų, bet ir sudėtingų religinių vaizdinių, įskaitant aukščiausios būtybės idėją, todėl jų religijos negali būti laikomos sustingusios pirmapradėje stadijoje.
Abi teorijos kelia klausimą, kaip žmonės pradėjo suvokti pasaulio sakralumą ir ką šie ankstyvieji tikėjimai reiškia platesniame religijos raidos kontekste. Fetišizmo atveju matomas dėmesys materialiems objektams, per kuriuos siekiama prisijungti prie antgamtinių jėgų. Animizmas, priešingai, pabrėžia nematerialią dimensiją ir gyvybės esminę dvasiškąją prigimtį. Abi sampratos atskleidžia skirtingas religijos išraiškos formas, kurios, nepaisant jų paprastumo ar sudėtingumo, atspindi gilų žmonijos norą suvokti pasaulį ir savo vietą jame.
Tiek fetišizmo, tiek animizmo sampratos išliko gyvos ne tik akademinėse diskusijose, bet ir realiame religinio gyvenimo kontekste. Animizmo įtaka pastebima įvairiose pasaulio religijose, kur svarbą turi sielos ir dvasių koncepcijos, o fetišizmo elementai kartais sutinkami kasdieninėse praktikose – pavyzdžiui, talismanų nešiojime. Šios dvi sąvokos išlieka svarbios analizuojant religiją kaip sudėtingą ir įvairialypį reiškinį.