Martinas Buberis (1878–1965), žydų filosofas ir teologas, savo veikale „Aš ir Tu“ (Ich und Du, 1923) nagrinėjo žmogaus santykio su pasauliu, kitais žmonėmis ir Dievu esmę. Buberio filosofijoje pagrindinę vietą užima dialogo samprata, kurią jis apibrėžė kaip autentišką ir gyvą santykį. Vienas svarbiausių jo teiginių yra tai, kad žmogus tikrąją savo esmę ir egzistencijos prasmę atskleidžia kreipdamasis į „amžinąjį Tu“ – Dievą, kuris yra aukščiausias santykio šaltinis.
Buberio filosofija remiasi dviem pagrindiniais santykių tipais: Aš-Tai ir Aš-Tu. Aš-Tai santykis yra instrumentinis ir objektyvizuojantis, kai žmogus į pasaulį žvelgia kaip į objektų rinkinį, kurį galima stebėti, analizuoti ar naudoti. Šis santykis yra būtinas kasdieniame gyvenime, tačiau jis apriboja žmogaus santykį su tikrove, nes pasilieka paviršutiniame pažinimo lygmenyje.
Aš-Tu santykis, priešingai, yra dialoginis ir abipusiškas. Tai ne instrumentinis požiūris, bet autentiškas santykis, kuriame žmogus susitinka su kitu kaip su asmeniu, pripažįsta jo unikalumą ir transcendenciją. Buberis pabrėžė, kad Aš-Tu santykyje kitas nėra suvokiamas kaip objektas, bet kaip subjektas, kuris atveria gilesnį būties lygmenį. Toks santykis, anot Buberio, yra tikras gyvenimo pilnatvės patyrimas.
Dievas, pasak Buberio, yra „amžinasis Tu“, aukščiausias subjektas, su kuriuo žmogus gali užmegzti dialogą. Kreipimasis į Dievą nėra tik intelektualinis aktas ar emocinė malda – tai giliausias santykis, kuriame žmogus patiria savo būties esmę. Buberis rašė: „Kai sakau Tu, aš neturiu jokio objekto, bet įžengiu į santykį, kuris mane apima.“ Dievas nėra konceptas ar abstrakti idėja – Jis yra gyvas ir aktyvus santykyje su žmogumi.
Buberio teigimu, santykis su Dievu yra unikalus, nes Jis yra absoliutus subjektas, kuris nepriklauso pasauliui kaip objektas. Dievas yra tikrovė, kuri pranoksta žmogaus racionalų supratimą, tačiau Jis tampa patiriamas per dialoginį santykį. Šis santykis yra ne tik žmogaus pastangos pažinti Dievą, bet ir Dievo atsakas, kuris įkvepia žmogaus gyvenimą prasmės ir amžinybės jausmu.
Kreipimasis į amžinąjį Tu yra Buberio būdas apibūdinti religiją kaip gyvą patirtį, o ne dogmų ar ritualų rinkinį. Jis pabrėžė, kad tikroji religija prasideda ne nuo teorijų apie Dievą, bet nuo autentiško susitikimo su Juo. Buberis rašė: „Dievas nėra tam, kad Jį pažintum kaip objektą, bet tam, kad su Juo kalbėtum ir su Juo gyventum.“
Pasak Buberio, santykis su amžinuoju Tu yra pagrindas, kuris suteikia prasmę visiems kitiems Aš-Tu santykiams. Tik per šį santykį žmogus gali suprasti save, kitus žmones ir pasaulį. Dievas yra visų santykių šaltinis, o kreipimasis į Jį atveria galimybę gyventi autentišką gyvenimą, kupiną prasmės ir vienybės.
Buberio dialoginė filosofija skatina suvokti, kad tikėjimas nėra statiškas įsitikinimas ar teorinė žinia. Tai gyvas, nuolatinis santykis, kuriame žmogus įsitraukia visa savo būtimi. Amžinasis Tu nėra tolima dievybė – Jis yra artimas ir pasiekiamas kiekvienam, kuris atveria save dialogui. Šis santykis leidžia žmogui patirti dieviškąją tikrovę ne kaip abstrakciją, bet kaip gyvą, transformuojančią jėgą. Buberio mintys išlieka aktualios ir šiandien, kviesdamos ieškoti ne tik Dievo pažinimo, bet ir gyvo bendravimo su Juo, kuris atskleidžia tikrąją gyvenimo prasmę.