Ludwigas Wittgensteinas (1889–1951), vienas įtakingiausių XX amžiaus filosofų, nagrinėjo įvairius filosofinius klausimus, įskaitant religijos ir tikėjimo sampratą. Jo požiūris į tikėjimą Dievu nebuvo tradicinis teologinis ar metafizinis, bet egzistencinis ir lingvistinis. Wittgensteinas matė tikėjimą kaip žmogaus egzistencinės patirties dalį, kuri atskleidžia prasmę gyvenime ir pasaulyje. Vienas jo garsių teiginių byloja: „Tikėti Dievą – tai matyti, kad gyvenimas turi prasmę.“
Wittgensteino filosofijoje tikėjimas Dievu nėra suprantamas kaip faktinis teiginys, kurį galima patvirtinti ar paneigti empiriškai. Jis nelaikė Dievo egzistavimo klausimo objektu, kurį būtų galima aptarti moksliniais ar logikos argumentais. Vietoj to, tikėjimą jis traktavo kaip ypatingą gyvenimo būdą ir pasaulio suvokimo formą. Tikėti Dievu, pasak Wittgensteino, reiškia ne pasiekti naują informaciją, bet įgyti kitokį požiūrį į gyvenimą – matyti, kad gyvenimas turi prasmę, kuri kyla iš kažko aukštesnio, transcendentinio.
Jo ankstyvojoje filosofijoje, ypač veikale „Logiškasis filosofinis traktatas“ (Tractatus Logico-Philosophicus), Wittgensteinas teigė, kad kalba turi ribas ir kad kai kurie dalykai yra už šių ribų. Dievo ir prasmės klausimai, pasak jo, priklauso šiai „neišsakomai“ sričiai. Jis rašė: „Yra tai, apie ką negalima kalbėti; reikia tylėti apie tai.“ Tokiu būdu Wittgensteinas parodė, kad tikėjimas Dievu ir gyvenimo prasmės suvokimas nėra kažkas, ką galima pilnai išreikšti kalba ar logika, bet tai gali būti patiriama kaip egzistencinė tikrovė.
Vėlesnėje filosofijoje, išdėstytoje „Filosofiniuose tyrinėjimuose“ (Philosophical Investigations), Wittgensteinas pradėjo nagrinėti kalbą kaip „kalbos žaidimus“ – tai yra, kaip tam tikrą praktikos ir reikšmių sistemą, kuri yra prasminga tik tam tikrame kontekste. Religija ir tikėjimas, pasak jo, yra savitas kalbos žaidimas, kurio prasmę galima suprasti tik per dalyvavimą. Tikėjimas nėra mokslinė hipotezė, kurią galima patikrinti, bet dvasinė praktika, suteikianti gyvenimui prasmę. Wittgensteinas rašė: „Religinis tikėjimas nėra teorija. Jis yra gyvenimo forma.“
Tikėti Dievą, Wittgensteino požiūriu, reiškia priimti pasaulį kaip turintį prasmę, nepaisant jo sudėtingumo ar kančių. Tikėjimas Dievu nesiekia paaiškinti visų pasaulio reiškinių, bet suteikia žmogui pagrindą gyventi su prasme. Tai nėra žinojimas, kad gyvenimas turi prasmę, bet pasaulio matymas tokiu būdu, kuris šią prasmę atskleidžia. Wittgensteinas rašė: „Religinis tikėjimas yra regėjimas, kad visa, kas vyksta, turi prasmę.“
Wittgensteinas taip pat pabrėžė, kad tikėjimas Dievu yra glaudžiai susijęs su moraliniu gyvenimu. Tikėjimas nėra abstrakti idėja, bet gyvenimo forma, kurią lydi tam tikras elgesys ir moraliniai sprendimai. Tai reiškia, kad tikėjimas nėra tik teorinė ar intelektinė pozicija, bet gyvas žmogaus santykis su pasauliu ir kitais žmonėmis.
Wittgensteino požiūris į tikėjimą Dievu iš esmės atsisako metafizinio argumento dėl Dievo egzistavimo ir pereina į egzistencinį lygmenį. Dievas nėra objektas, kurį galima apibrėžti ar įrodyti, bet tai, kas suteikia pasauliui prasmę ir vertę. Šis požiūris skatina mąstyti ne apie tai, ar Dievas egzistuoja kaip faktas, bet apie tai, ką reiškia gyventi tikėjimu.
Wittgensteino mintys apie tikėjimą Dievu siūlo gilų, bet subtilų požiūrį į religiją. Jos kviečia apmąstyti, kaip tikėjimas keičia žmogaus gyvenimą ir santykį su pasauliu, bei kaip jis gali suteikti gyvenimui prasmę, net ir tuo atveju, kai racionalūs atsakymai lieka nepasiekiami. Tokiu būdu Wittgensteinas ne tik iškelia religijos filosofijos klausimus, bet ir padeda naujai suvokti tikėjimo prigimtį bei jo vietą žmogaus egzistencijoje.