Aurelijus Augustinas (354–430), vienas svarbiausių krikščionių mąstytojų ir Bažnyčios Tėvų, daug dėmesio skyrė kalbos, ženklų ir prasmės klausimams. Savo veikaluose, tokiuose kaip „De Doctrina Christiana“ (Krikščioniškoji mokymo knyga), Augustinas nagrinėjo, kaip žodžiai ir ženklai perduoda reikšmę, ypač kalbant apie Šventojo Rašto interpretavimą. Jis laikė, kad žodžiai yra ženklai, kurie nurodo į tam tikrus daiktus ar idėjas, ir pabrėžė, kad žodžių supratimas yra esminis norint suvokti Dievo apreikštą tiesą.
Augustinas teigė, kad žodis pats savaime nėra svarbiausias – svarbiausia tai, į ką jis nukreipia. Žodžiai yra ženklai, kurie perduoda reikšmę, o jų paskirtis yra ne sutelkti dėmesį į save, bet nukreipti žmogų į tai, ką jie simbolizuoja. Jis rašė: „Ženklas yra tai, kas, be savęs pačio, dar kažką perteikia mūsų protui.“ Tai reiškia, kad žodžiai turi simbolinį pobūdį, jie atveria kelią į suvokimą apie didesnę tiesą ar daiktus, kurie egzistuoja už jų ribų.
Kalbėdamas apie Šventąjį Raštą, Augustinas išskyrė dvi pagrindines prasmių kategorijas: tiesioginę ir perkeltinę. Tiesioginė prasmė (lot. sensus litteralis) yra tiesioginis žodžių reikšmės suvokimas. Pavyzdžiui, pasakojimas apie Dievo pasaulio kūrimą gali būti interpretuojamas kaip tiesioginė kalba apie fizinį pasaulio atsiradimą. Tačiau perkeltinė prasmė (lot. sensus spiritualis) reiškia gilesnį, dvasinį ar simbolinį žodžių supratimą. Tas pats pasakojimas apie pasaulio kūrimą gali būti interpretuojamas kaip dvasinis mokymas apie Dievo išmintį ir tvarką.
Augustinas ypač akcentavo, kad Šventasis Raštas dažnai naudoja ženklus, kurie turi ne vieną reikšmę, ir todėl reikia ypatingo kruopštumo aiškinant tekstą. Jis teigė, kad „Šventasis Raštas kalba įvairiais būdais tam, kad pritaikytų savo reikšmę skirtingiems klausytojams.“ Tai reikalauja iš skaitytojo ne tik intelektinių pastangų, bet ir dvasinio nuolankumo bei maldos, siekiant teisingai suvokti Rašto žinią.
Augustinas taip pat pabrėžė meilės principą kaip pagrindinį kriterijų, padedantį interpretuoti Raštą. Jo nuomone, visos Rašto prasmių interpretacijos turi vesti į meilę Dievui ir artimui. Jei ženklas ar žodis neskatina meilės, jis nėra tinkamai suprastas. „Visa Rašto esmė – tai Dievo meilės ir artimo meilės skatinimas,“ rašė Augustinas.
Augustinas suvokė, kad ženklai kartais gali klaidinti, jei jie interpretuojami netinkamai. Todėl jis ragino skaitytojus stengtis perprasti ne tik paviršutinę žodžių reikšmę, bet ir giluminį jų dvasinį turinį. Pasak jo, dvasinė prasmė dažnai užslėpta po tiesiogine reikšme, ir tik tas, kuris ieško nuoširdžiai, gali ją atrasti.
Dar viena svarbi Augustino mintis – tai skirtumas tarp ženklų ir daiktų. Jis aiškino, kad kai kurie ženklai nurodo į materialius dalykus, tuo tarpu kiti – į nematerialias, dvasines realijas. Pavyzdžiui, duona ir vynas Eucharistijoje yra ženklai, kurie nurodo į Kristaus kūną ir kraują. Šis ženklų ir daiktų santykis yra būtinas norint suprasti sakramentų teologiją ir dvasinius simbolius.
Augustino mokymas apie žodžius kaip ženklus ir jų reikšmės sluoksnius yra esminis ne tik krikščionių teologijoje, bet ir platesnėje filosofinėje tradicijoje. Jis parodo, kad kalba yra daugiau nei paprastas bendravimo įrankis – tai priemonė, kuri veda žmogų į tiesos, meilės ir dieviškojo pažinimą. Augustinas ragina skaitytojus ir tikinčiuosius nuolat gilintis į žodžių reikšmes, neapsiriboti paviršutiniškumu ir siekti Dievo apreikštos tiesos, kuri slypi ne tik Rašto tekste, bet ir jo dvasinėje gelmėje.