Tomas Akvinietis (1225–1274), vienas įtakingiausių viduramžių filosofų ir teologų, savo garsiajame veikale „Summa Theologiae“ nagrinėjo daugybę svarbių teologinių ir filosofinių klausimų. Vienas iš jų yra Šventojo Rašto prasmės pobūdis – ar vienas žodis ar frazė Šventajame Rašte gali turėti daug prasmių? Akvinietis į šį klausimą atsakė teigiamai, pabrėždamas, kad Šventasis Raštas, būdamas Dievo įkvėptas tekstas, turi daugialypę reikšmę, atskleidžiančią Dievo išmintį.
Tomas teigė, kad Šventasis Raštas turi dvi pagrindines prasmės kategorijas: tiesioginę (sensus litteralis) ir perkeltinę (sensus spiritualis). Tiesioginė prasmė yra tai, ką žodžiai išreiškia pagal jų tiesioginį kontekstą ir reikšmę, o perkeltinė prasmė atsiranda, kai šie žodžiai perteikia dvasinę tikrovę, kuri pranoksta paprastą tekstinį supratimą. Jis rašė: „Visa, kas perteikiama per Šventojo Rašto žodžius, yra Dievo įkvėpta, todėl Dievas yra ne tik žodžių autorius, bet ir jų reikšmės kūrėjas.“
Perkeltinė prasmė, pasak Tomo, skirstoma į tris dimensijas: alegorinę, moralinę ir anagoginę.
Alegorinė prasmė rodo, kaip Šventojo Rašto įvykiai ir pasakojimai simbolizuoja tikėjimo tiesas. Pavyzdžiui, Senajame Testamente pasakojimas apie Raudonosios jūros perėjimą alegoriškai nurodo krikščioniškąjį krikštą, kuris atskiria žmogų nuo nuodėmės.
Moralinė prasmė moko, kaip žmogus turėtų gyventi pagal Dievo valią. Rašto tekstai dažnai pateikia etinius principus ir pavyzdžius, kurie vadovauja žmogaus gyvenimui. Pavyzdžiui, pasakojimas apie Abraomo tikėjimą moko pasitikėti Dievo pažadais net sudėtingiausiomis aplinkybėmis.
Anagoginė prasmė nukreipia žmogų į amžinąją tikrovę ir Dievo karalystės pažadą. Ji leidžia suvokti, kaip Rašto žodžiai ir įvykiai veda į galutinį tikslą – amžiną gyvenimą su Dievu. Pavyzdžiui, Jeruzalė Rašte gali būti suprantama kaip dangaus Jeruzalė – simbolinis Dievo karalystės atvaizdas.
Tomas Akvinietis aiškiai pabrėžė, kad Šventojo Rašto daugialypės prasmės kyla iš paties Dievo kaip teksto autoriaus. Jis rašė: „Kadangi Raštas yra Dievo darbas, Jis gali kalbėti vienu metu įvairiais lygmenimis ir perteikti daugiau nei vieną tiesą.“ Šis daugialypis prasmės pobūdis atskleidžia Dievo išminties gilumą ir Rašto universalumą.
Akvinietis taip pat pabrėžė, kad visos šios prasmės yra tarpusavyje suderintos ir veda į tą patį tikslą – Dievo pažinimą ir Jo šlovinimą. Tiesioginė prasmė yra pagrindas, nuo kurio kyla visos kitos dvasinės interpretacijos. Jis teigė, kad tiesioginė prasmė yra būtina, nes be jos būtų neįmanoma suprasti perkeltinių prasmių.
Ši daugialypė Rašto prasmė atlieka svarbų vaidmenį ne tik teologijoje, bet ir žmogaus dvasiniame gyvenime. Ji leidžia tikintiesiems giliau apmąstyti Rašto tekstus ir atrasti jų ryšį su savo gyvenimu. Kiekviena prasmės dimensija padeda žmogui suvokti Dievo planą, praeities įvykių reikšmę, moralines vertybes ir amžinosios tikrovės viziją.
Tomui Akviniečiui Šventasis Raštas nebuvo tik knyga, bet dieviškosios tiesos apreiškimas, kuris pranoksta žmogaus protą. Daugialypė Rašto prasmė atskleidžia ne tik Dievo išminties gilumą, bet ir žmogaus santykio su Dievu pilnatvę. Tai kvietimas į nuolatinį dvasinį apmąstymą, kurio metu žmogus vis labiau įsitraukia į Dievo planą ir artėja prie Jo pažinimo.