Straipsnio pavadinimas: “Kuo Tu Mane Laikai?”
Evangelijų istorija, besisukanti apie klausimą: “O kuo jūs mane laikote?” (Mk 8, 29), yra esminė krikščioniškojo tikėjimo šerdis. Šis klausimas, užduotas Jėzaus mokiniams, nuolat skamba ir istorijos tėkmėje bei kviečia kiekvieną asmeniškai atsakyti. Atsakymas į jį atskleidžia ne tik mūsų tikėjimo gilumą, bet ir tai, kaip suvokiame Dievo atskleidimą istorijoje.
Naujasis Testamentas nėra tik istorinių faktų rinkinys, tai tikėjimo istorija. Knygose, aprašiusiose Jėzaus gyvenimą ir veiklą, susipina istoriniai įvykiai bei jų prasmės aiškinimas. Kaip teigė teologai, tokie kaip Kazys Varnelis, evangelijos nėra tiesioginiai Jėzaus biografijos aprašymai, bet šaltiniai, kurie liudija Dievo veikimą ir apreiškimą žmogui.
Mato evangelijoje skaitome, kad Jėzus mokiniams sakė: “Eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios” (Mt 28, 19). Šie žodžiai atskleidžia ne tik Jėzaus, kaip Mesijo, misiją, bet ir žmonijos atsakomybę priimti Dievo karalystę bei skelbti šį tikėjimą kitiems.
Morkaus evangelija pristato Jėzų kaip paslaptingą figūrą, vadinamą “Dievo Sūnumi”. Po Jėzaus mirties romėnų šimtininkas šaukia: “Iš tikro šitas žmogus buvo Dievo Sūnus!” (Mk 15, 39). Tokie momentai pabrėžia Jėzaus gyvenimo ir mirties reikšmę žmonijos išganymui. Taip pat Morkaus pasakojimuose atsiskleidžia, kaip mokiniai pamažu suprato Jėzaus tapatybę ir misiją, nes Jėzus dažnai slėpė savo tikrąją prigimtį, leisdamas jai atsiskleisti tik ypatingais momentais.
Luko evangelija parodo, kad Jėzus “augo išmintimi, metais ir malone Dievo ir žmonių akyse” (Lk 2, 52). Lukas siekė parodyti istorinę Jėzaus veiklą ir tai, kaip ši veikla įgijo išganančią reikšmę žmonijai. Jis liudija ne tik įvykius, bet ir jų gilesnę prasmę – Dievo rūpinimąsi žmonijos išganymu.
Jono evangelija pabrėžia, kad “žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų” (Jn 1, 14). Ji pateikia Jėzų kaip Dievo Sūnų, kuris buvo nuo pradžių ir kuris įžengė į pasaulį, kad neštų gyvenimą ir šviesą. Evangelijos autorius atkreipia dėmesį į Jėzaus veiksmus ir žodžius kaip gyvą liudijimą, kad tikintieji galėtų turėti gyvenimą Jame.
Aptariant istorinį Jėzų ir tikėjimo Kristų, kyla klausimas, ar jie yra atskiri. Kaip rašė Paulius: “Kristus numirė už mūsų nuodėmes, kaip skelbė Raštai; jis buvo palaidotas ir buvo prikeltas trečią dieną” (1 Kor 15, 3-4). Tai rodo, kad krikščionybės šaknys remiasi ne tik istoriniais įvykiais, bet ir giliu tikėjimu į Jėzų, kuris atpirko žmoniją.
Naujasis Testamentas kviečia kiekvieną žmogų susidurti su Jėzumi asmeniškai. Jėzaus klausimas “Kuo tu mane laikai?” nėra tik teologinė frazė, bet gyvas raginimas atsakyti savo gyvenimu. Kaip mokiniai ir pirmosios krikščionių bendruomenės, mes esame kviečiami liudyti tikėjimą, nešti Gerąją Naujieną ir atpažinti Dievo veikimą kasdienybėje. Šis klausimas tebėra aktualus, nes jis kviečia mus į tikėjimą, kuris gyvas ne tik istorijoje, bet ir dabartyje.