Augsburgo taika, pasirašyta 1555 metais Šventosios Romos imperijoje, buvo svarbus susitarimas tarp katalikų ir liuteronų kunigaikščių, kuris užbaigė religinį konfliktą ir įtvirtino principą „Cuius regio, eius religio“ („Kieno valdžia, to ir religija“). Ši taika siekė sumažinti religinę įtampą ir sureguliuoti santykius tarp skirtingų tikėjimų, atsiradusių po Reformacijos.
Pagrindinės Augsburgo taikos sąlygos buvo šios:
- „Cuius regio, eius religio“ principas: Imperijos kunigaikščiai gavo teisę nustatyti savo valdų oficialią religiją – katalikybę arba liuteronybę. Valdovo pasirinkimas tapo privalomas jo pavaldiniams, kurie privalėjo priimti valdovo religiją arba persikelti į kitą kunigaikštystę, kurioje buvo praktikuojamas jų tikėjimas.
- Liuteronų pripažinimas: Liuteronų tikėjimas buvo oficialiai pripažintas kaip teisėta religija šalia katalikybės. Tai buvo pirmas kartas, kai protestantizmas įgijo teisinį statusą Šventosios Romos imperijoje.
- Bažnytinio turto klausimas: Taika užtikrino, kad iki 1552 metų liuteronų užimtas katalikų bažnytinis turtas liks protestantų rankose. Tačiau vėliau užimtas katalikų turtas turėjo būti grąžintas katalikų Bažnyčiai.
- Religinės mažumos teisės: Tam tikrose kunigaikštystėse gyvenantys žmonės, priklausantys kitai religijai nei valdovo nustatytoji, turėjo ribotas teises praktikuoti savo tikėjimą. Tačiau šios teisės buvo dažnai ribojamos ir priklausė nuo vietos valdžios sprendimų.
- Imperatoriaus neutralumas: Šventosios Romos imperatorius įsipareigojo laikytis taikos sąlygų ir nešališkai elgtis su visomis religinėmis grupėmis.
Nors Augsburgo taika padėjo sustabdyti religinį konfliktą tarp katalikų ir liuteronų, ji turėjo tam tikrų apribojimų. Pavyzdžiui, kitos protestantų grupės, tokios kaip kalvinistai, nebuvo įtrauktos į taikos sąlygas ir toliau susidūrė su diskriminacija. Taip pat taikos principas „Cuius regio, eius religio“ ne visada buvo veiksmingas, nes religinė įvairovė kai kuriose kunigaikštystėse išliko sudėtingai valdomas klausimas.
Ilgainiui Augsburgo taikos stabilumas pradėjo silpti, nes religiniai ir politiniai nesutarimai imperijoje išliko. Kalvinizmo plitimas, katalikų reformos ir kylančios įtampos galiausiai lėmė Trisdešimties metų karą (1618–1648), kuris dar kartą sukrėtė Europą ir pareikalavo naujų susitarimų.
Augsburgo taika buvo svarbus etapas Europos religijos ir politikos istorijoje, nes ji įtvirtino pirmąsias religinės tolerancijos formas ir sukūrė precedento neturėjusį religinių grupių sambūvio modelį. Ši taika tapo pavyzdžiu, kaip politiniai kompromisai gali būti naudojami siekiant spręsti religinius konfliktus, nors jos sprendimai nebuvo galutiniai. Tai istorinis momentas, kuris atspindi sudėtingą Reformacijos poveikį Europai ir Šventosios Romos imperijos pastangas išlaikyti vienybę religinės įvairovės sąlygomis.