Emanacijos ediktas (dar vadinamas „1848 metų Ediktu“) buvo svarbus teisės aktas, išleistas Habsburgų monarchijoje 1848 metais. Jo tikslas buvo suteikti daugiau teisių ir religinės tolerancijos žydų bendruomenei imperijos valdose. Šis ediktas buvo dalis platesnių pokyčių ir reformų, vykusių 1848 metų revoliucijų metu, kai Europoje kilo masinis judėjimas už demokratiją, žmogaus teises ir socialinį teisingumą.
Habsburgų monarchijoje iki tol galiojo griežti apribojimai žydų bendruomenei, kuri buvo laikoma antrarūšiais piliečiais. Žydai patyrė diskriminaciją socialinėje, ekonominėje ir teisinėje sferose, jiems buvo ribojama teisė gyventi tam tikrose teritorijose, užsiimti tam tikromis profesijomis ar laisvai praktikuoti savo tikėjimą. Emanacijos ediktas buvo pirmas reikšmingas bandymas panaikinti šiuos apribojimus ir suteikti žydams daugiau teisių bei galimybių integruotis į visuomenę.
Ediktas suteikė žydams teisę gyventi įvairiose Habsburgų imperijos teritorijose, kurių anksčiau jie negalėjo laisvai pasirinkti. Jiems taip pat buvo suteikta teisė verstis komercine veikla, dalyvauti švietimo ir kultūros srityse, siekti aukštojo išsilavinimo ir tapti valstybės tarnautojais. Be to, žydų bendruomenėms buvo leista statyti sinagogas ir viešai praktikuoti savo religines apeigas, kurios anksčiau buvo griežtai apribotos.
Nors Emanacijos ediktas žymiai pagerino žydų padėtį Habsburgų monarchijoje, jis nebuvo visiškai tobulas. Žydai vis dar susidūrė su tam tikrais apribojimais ir socialine diskriminacija, ypač provincijose, kur tradicinės nuostatos prieš žydus buvo giliai įsišaknijusios. Taip pat svarbu pažymėti, kad edikto taikymas buvo nelygus – kai kurios regioninės valdžios atsisakė jo laikytis pilnai arba vilkino reformų įgyvendinimą.
Emanacijos edikto reikšmė slypi jo simbolinėje vertėje. Jis atspindėjo XIX amžiaus Europoje vykusią lėtą, bet reikšmingą emancipacijos procesą, kai religinės ir etninės mažumos pradėjo gauti daugiau teisių ir galimybių dalyvauti visuomenės gyvenime. Tai taip pat buvo žingsnis link modernesnės, pilietinėmis teisėmis grįstos valstybės kūrimo, kurioje religinė ir etninė kilmė neturėjo būti pagrindas diskriminacijai.
Emanacijos ediktas įkvėpė vėlesnius emancipacijos procesus Europoje, kurie per XIX amžiaus antrąją pusę ir XX amžiaus pradžią plėtė žydų teises įvairiose valstybėse. Nepaisant to, kad antisemitizmas išliko problema daugelyje Europos šalių, Emanacijos ediktas buvo vienas pirmųjų didelių žingsnių link žydų bendruomenės integracijos ir lygių teisių užtikrinimo. Šis dokumentas parodo, kaip revoliucijų ir visuomenės pokyčių laikotarpiu buvo siekiama kurti sąžiningesnę ir tolerantiškesnę visuomenę.