Sionistai – tai judėjimo dalyviai, siekę sukurti ir palaikyti žydų nacionalinę valstybę, pirmiausia Izraelio žemėje, dar vadinamoje Sionu, kuri istoriškai ir religiniu požiūriu laikoma žydų tautos gimtine. Sionizmas, kaip organizuotas politinis judėjimas, kilo XIX amžiaus pabaigoje Europoje, kaip atsakas į antisemitizmą ir siekis sugrąžinti žydų tautą į savo istorinį kraštą.
Sionizmo šaknys yra religinės ir istorinės. Per šimtmečius žydai išlaikė stiprų ryšį su Šventąja žeme, nepaisant išsklaidymo (diasporos). Maldos, liturgija ir kultūriniai papročiai nuolat priminė apie Sioną – Jeruzalę ir Izraelio žemę – kaip vietą, į kurią jie tikisi sugrįžti. Tačiau sionizmas, kaip modernus politinis judėjimas, tapo reikšmingas tik XIX amžiuje, kai antisemitizmas Europoje sustiprėjo, o žydai pradėjo aktyviau ieškoti būdų apsaugoti savo kultūrą, religiją ir bendruomenes.
Vienas iš sionizmo pradininkų buvo Teodoras Herclis, austrų žydas, kurio veikalas „Žydų valstybė“ (1896) tapo pagrindiniu sionistinės minties tekstu. Herclis teigė, kad vienintelis būdas žydų tautai išvengti persekiojimo ir diskriminacijos – sukurti savo nacionalinę valstybę. 1897 metais Bazelyje, Šveicarijoje, įvyko pirmasis Sionistų kongresas, kurio metu buvo oficialiai įkurtas pasaulinis sionistų judėjimas. Šio kongreso metu buvo paskelbta, kad sionistų tikslas – sukurti žydų nacionalinį židinį Palestinoje, kuri tuo metu buvo Osmanų imperijos dalis.
Sionizmas buvo įvairialypis judėjimas, turėjęs skirtingas kryptis ir ideologijas. Politinis sionizmas, kurį propagavo Herclis, siekė tarptautinės paramos žydų valstybės sukūrimui. Religinis sionizmas sujungė tradicinį žydų tikėjimą su sionistinės valstybės idėja. Darbinis sionizmas pabrėžė žydų valstybės sukūrimą per kolektyvinį darbą, ypač žemės ūkyje ir kibuco sistemoje. Kultūrinis sionizmas, kuriam atstovavo Achad Ha’am, siekė stiprinti žydų kultūrą ir švietimą kaip būdą išsaugoti tautos tapatybę.
XX amžiaus pradžioje pirmosios žydų emigracijos bangos pradėjo vykti į Palestiną, kur žydai kūrė gyvenvietes, kibuco sistemas ir infrastruktūrą. Po Pirmojo pasaulinio karo ir Osmanų imperijos žlugimo Palestina tapo Britų mandato teritorija. 1917 metais paskelbta Balfūro deklaracija, kurioje Didžiosios Britanijos vyriausybė išreiškė paramą žydų nacionalinio židinio kūrimui Palestinoje.
Nepaisant sionizmo siekių, žydų migracija į Palestiną susidūrė su stipriu vietinių arabų pasipriešinimu. Tarp žydų ir arabų bendruomenių kilo konfliktai, kurie tęsiasi iki šių dienų. Nepaisant sudėtingų aplinkybių, sionistų judėjimas tęsė savo tikslus, o po Antrojo pasaulinio karo ir Holokausto, kuris dar labiau sustiprino žydų tautos poreikį turėti savo valstybę, sionizmo idėjos tapo dar svarbesnės.
1948 metais buvo įkurta Izraelio valstybė, kurią sionistai laikė savo ilgametės kovos už nacionalinį namus kulminacija. Tačiau kartu su valstybės įkūrimu prasidėjo nauji konfliktai su arabų šalimis ir Palestinos gyventojais, nes pastarieji priešinosi Izraelio egzistavimui ir laikė žydų migraciją neteisėta.
Šiandien sionizmas išlieka svarbia Izraelio visuomenės ir politikos dalimi, nors pats judėjimas transformavosi. Kai kurie sionistai vis dar siekia stiprinti Izraelio valstybę, ginti žydų interesus ir palaikyti diasporos žydų ryšį su Izraeliu. Tačiau sionizmo kritika taip pat išlieka aktuali, ypač dėl konfliktų su palestiniečiais ir tarptautinės diskusijos apie taiką Artimuosiuose Rytuose.
Sionistų judėjimas yra sudėtinga ir daugiasluoksnė istorijos dalis, kuri atspindi tiek žydų tautos kovą už išlikimą, tiek geopolitines Artimųjų Rytų problemas. Jo palikimas apima tiek didžiulį tautos pasididžiavimą, tiek kontroversiškus konfliktus, kurie formavo modernią pasaulio istoriją.